Demokratinėse valstybėse kiekvieno žmogaus teisės yra gerbiamos. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia, kad „visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“, be to „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“, tad „kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia nors kitokia padėtis“. Ypatingai reikšminga yra nuostata, kad „kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu“.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija taip pat užtikrina visiems fiziniams asmenims prigimtines teises ir konstatuoja, kad „naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais“.

Europos Sąjungos mastu svarbi 1997 m. pasirašyta Europos Sąjungos Amsterdamo sutartis, kurios 13 str. numatė teisinį pagrindą imtis būtinų priemonių, reikalingų kovoti prieš diskriminaciją. Paminėtina ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija, kuri įpareigoja Europos Sąjungos institucijas ir organizacijas gerbti Europos Sąjungos gyventojų teises.

Neveiksniais pripažintiems asmenims ypač reikšmingi tarptautiniai teisiniai dokumentai, kurie tiesiogiai įtvirtina neveiksnių asmenų teisių apsaugos principus. Nors tokių tarptautinių teisės aktų yra nemažai, išskirtinai didelę reikšmę, nors tik rekomendacinę, turi Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Nr. R(99)4 dėl Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principų. Rekomendacijos įtvirtina pagarbą visiems asmenims ir siekia apsaugoti neveiksnių asmenų teises ir jų teisėtus interesus. Rekomendacijos yra svarbios gairės kiekvienai valstybei užtikrinti jų nuostatas savo šalies nacionaliniuose teisės aktuose.

Lietuva yra ratifikavusi daugelį tarptautinių dokumentų, įtvirtinančių kertines žmogaus teises ir laisves. Taigi Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi pripažinti prigimtines žmogaus teises ir laisves, jų laikytis ir saugoti. „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pripažįstama, kad kiekvienas žmogus turi turėti visas žmogaus teises ir laisves neatsižvelgiant į rasę, lytį, kalbą, religiją, politines ir kitokias pažiūras, socialinę kilmę, turtą, luomą, sveikatą ir pan. Tai reiškia, kad visi žmonės turi turėti lygias galimybes naudotis savomis prigimtinėmis teisėmis ir laisvėmis. Visi žmonės turi teisę gyventi, mokytis, dirbti, dalyvauti visuomenės gyvenime, dalyvauti rinkimuose, rinktis į taikius susirinkimus, vienytis į bendrijas, asociacijas ir pan. Taip pat visi žmonės turi teisę patys priimti sprendimus ir tai yra kertinė jų teisė. Tačiau kasdieniniame gyvenime kartais gali būti taip, kad žmogus dėl savo proto ar psichikos sutrikimų, sunkios ligos ar fizinės negalios negali pasirūpinti savimi, negali savarankiškai priimti sprendimų, apginti savo teisių ir pan. Tokie asmenys yra labiau pažeidžiami nei kiti, jiems reikia pagalbos. Demokratinėje valstybėje būtina sudaryti sąlygas tokiems asmenims įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus ir sukurti jiems specialias apsaugos  priemones.

Kaip tinkamas apsaugos mechanizmas yra sukurta neveiksnių asmenų globos sistema. Tokia sistema yra pripažįstama visame pasaulyje kaip veiksmingai padedanti ginti neveiksnių asmenų teises ir teisėtus interesus bei juos apsaugoti. Taigi ir Lietuvoje globa yra nustatoma siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus asmens teises ir teisėtus interesus. Tačiau, nepaisant to, kad globa sukurta kaip veiksmingas apsaugos mechanizmas neveiksnių asmenų teisėms, teisėtiems interesams ginti ir apsaugoti, ji dažnai tampa ir šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų priežastimi. Globa išties turi didžiulį teisinį poveikį tiems, kam ji yra nustatoma, nes globojamas žmogus praranda daugelį savo teisių.

Asmens pripažinimas neveiksniu yra sudėtingas teisinis procesas. Asmens pripažinimo neveiksniu ir globos nustatymo procedūra reglamentuojamos LR civilinio kodekso (toliau – CK) ir LR civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normomis. Pagal CK asmeniui, sulaukusiam pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, visiškai atsiranda civilinis veiksnumas. Tai reiškia, kad toks žmogus savo veiksmais gali įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas. Kaip garantija yra įtvirtinta nuostata, kad civilinis veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka. Tačiau CK 3.277 str. nustato, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės („silpnaprotystė“ yra pasenusi ir žeidžianti žmogaus orumą sąvoka, todėl toliau straipsnyje vietoje jos bus vartojama proto negalios sąvoka) negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Taigi neveiksnumui nustatyti reikalingi du kriterijai: medicininis – psichinė liga ar proto negalia bei juridinis – negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Negalima neveiksnumo pripažinti esant tik vienam kriterijui, nes būtina nustatyti, kad asmuo būtent dėl psichikos ligos ar proto negalios negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Deja, Lietuvoje nustatant neveiksnumą iki šiol išimtinai vyrauja medicininis asmens vertinimas, kuomet atliekama teismo psichiatrijos ekspertizė. Tuo tarpu asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti dažnai teisme net nesvarstomas, nors šis juridinis kriterijus yra būtinas ir yra sudėtinė neveiksnumo nustatymo proceso dalis.

Neveiksnumas yra nustatomas tik teismo, o bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Be to, šios kategorijos bylos nagrinėjamos žodinio proceso tvarka. Dėl pripažinimo asmenį neveiksniu į teismą gali kreiptis to asmens sutuoktinis, tėvai ar vaikai, sukakę 18 metų, bei globos institucijos ar prokuroras. Šis sąrašas yra baigtinis, todėl kitų asmenų prašymai teismui pripažinti asmenį neveiksniu yra nenagrinėjami. Tačiau paminėtina, kad sutuoktinio, tėvų ar vaikų, sukakusių 18 metų, galimybe paduoti prašymą dėl asmens pripažinimo neveiksniu dažnai gali būti piktnaudžiaujama, nes minėti asmenys paprastai yra suinteresuoti tokiose bylose. Siekiant užkirsti kelią tokiems galimiems piktnaudžiavimams, CPK įtvirtina nuostatą, kad aiškiai nepagrįstą pareiškimą dėl asmens pripažinimo neveiksniu padavęs asmuo teismo nutartimi gali būti baudžiamas.

Nagrinėjant teisme asmens pripažinimo neveiksniu bylą, procese turi dalyvauti asmuo, kurį ketinama pripažinti neveiksniu, pareiškėjas bei globos institucija kaip suinteresuotas asmuo. Tokia proceso dalyvių sudėtis yra būtina. Tačiau įstatymų leidėjas visgi dviprasmiškai nustato asmens, kurį ketinama pripažinti neveiksniu, dalyvavimą bylos nagrinėjimo metu. CPK 464 str. 2 d. reglamentuoja, kad „jeigu fizinio asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu [...], dėl sveikatos būklės, patvirtintos eksperto išvada, negalima iškviesti ir apklausti teisme ar įteikti jam teismo dokumentus, teismas bylą nagrinėja šiam asmeniui nedalyvaujant“. Taigi įstatymų leidėjas nenustato privalomo asmens, kurį ketinama pripažinti neveiksniu, dalyvavimo bylos nagrinėjime. Be abejonės, galimos situacijos, kuomet iš tikrųjų toks asmuo negali dėl savo sveikatos būklės dalyvauti teismo procese. Tačiau neišvengiamai galimi piktnaudžiavimo atvejai, kuomet, esant eksperto išvadai, kad asmuo negali dalyvauti teismo procese dėl savo sveikatos būklės, prašomas pripažinti neveiksniu asmuo išvis nežinos apie teisme nagrinėjamą bylą dėl jo neveiksnumo nustatymo. Deja, teisės aktuose nėra numatyta ir valstybės pareiga skirti teisinį atstovavimą asmenims, kurių bylos dėl pripažinimo neveiksniais nagrinėjamos teisme.
 

Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, teismas gali atmesti prašymą pripažinti asmenį neveiksniu arba priima sprendimą pripažinti jį neveiksniu. Neįsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti skundžiamas visų byloje dalyvaujančių asmenų. Tačiau įsiteisėjus teismo sprendimui, pripažintas neveiksniu asmuo praranda teisę skųsti teismo sprendimą kasacine tvarka, nes, įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti tokį asmenį neveiksniu, jis praranda visas savo teises.

Jeigu pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta ar jo sveikata labai pagerėja, vadovaujantis CPK nuostatomis, teismas tokį asmenį gali pripažinti veiksniu. Įdomu tai, kad kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu gali tie patys asmenys, kurie pagal Lietuvos teisės aktus turi galimybę kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu. Deja, pats neveiksnus asmuo kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo pripažinti jį neveiksniu panaikinimo ir pripažinti jį veiksniu teisės neturi. Esant tokioms įstatymo nuostatoms, galimas piktnaudžiavimas, kuomet, neveiksniam asmeniui pasveikus, niekas nesikreips į teismą dėl jo pripažinimo veiksniu. Juo labiau, kad pats neveiksniu pripažintas asmuo tokios teisės išvis neturi. Pažymėtina, kad Lietuvos įstatymai nenumato jokio privalomo periodiško patikrinimo dėl asmens, pripažinto neveiksniu, sveikatos būklės. 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, teismo sprendimas pripažinti fizinį asmenį neveiksniu yra pagrindas šiam asmeniui nustatyti globą. Globos institutą reglamentuoja LR Civilinis kodeksas bei LR Civilinio proceso kodeksas. Globa yra priemonė, padedanti neveiksniam žmogui užtikrinti jo, kaip teisės subjekto, teisių įgyvendinimą ir jo teisėtų interesų tenkinimą. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus globa yra nustatoma siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus fizinio asmens teises ir interesus. Pabrėžtina, kad neveiksnaus fizinio asmens globa reiškia ir jo turto globą. Taigi globa steigiama siekiant užtikrinti ne tik neveiksnaus žmogaus asmeninių teisių įgyvendinimą ir apsaugą, bet ir apsaugoti jo turtinius interesus bei įgyvendinti turtines teises. Tačiau neveiksnaus asmens turtą ir jo duodamas pajamas globėjas turi naudoti išimtinai neveiksnaus asmens interesais, o sandoriams, kurių suma didesnė nei penki tūkstančiai litų, sudaryti yra reikalingas išankstinis teismo leidimas. Taip pat visais atvejais yra reikalingas išankstinis teismo leidimas, jeigu globėjas nori parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti globotinio nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai neveiksnus asmuo turi nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra (įmonė, žemė, pastatas ir kt.), teismas savo nutartimi paskiria turto administratorių. Turto administratoriumi gali būti skiriamas tiek globėjas, tiek kitas asmuo.

Vadovaujantis CK nuostatomis, globėju gali būti skiriamas tik veiksnus fizinis asmuo ir tik tuo atveju, kai yra jo rašytinis sutikimas. Skiriant asmenį globėju, turi būti atsižvelgiama į jo moralines ir kitokias savybes, jo galimybę įgyvendinti globėjo funkcijas, jo santykius su asmeniu, kuriam nustatoma globa bei į kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Įstatymas numato, kad skiriant asmenį globėju, teismo posėdyje dalyvaujantis neveiksniu pripažintas asmuo turi teisę išdėstyti savo nuomonę dėl globėjo kandidatūros, jei tai galima atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Tačiau jei neveiksniu pripažintas asmuo nedalyvauja teismo posėdyje, tuomet ši jo teisė lieka neįgyvendinta. Globėjas yra savo globotinio atstovas pagal įstatymą ir gina neveiksnaus asmens teises ir teisėtus interesus be specialaus pavedimo. Jis turi teisę sudaryti atstovaujamo neveiksnaus asmens vardu ir interesais visus būtinus sandorius.

Globėjas, kuris yra globotinio tėvas, motina ar kitas artimasis giminaitis, pareigas atlieka neatlygintinai. Kitais atvejais globėjas turi teisę į savo patirtų būtinų išlaidų, susijusių su globėjo pareigomis, atlyginimą iš neveiksnaus asmens turto. Šių išlaidų dydį bei jų atlyginimo tvarką nustato teismas pagal globėjo prašymą.

Jeigu globėjas netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina globotinio teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais, jis gali būti teismo nutartimi nušalintas nuo globėjo pareigų. Deja, įstatymais nereglamentuota efektyvi globėjų veiklos kontrolė bei atskaitomybė ir tik lakoniškai nurodoma, kad tam tikros savivaldybių ar apskričių institucijos kontroliuoja globėjų veiklą. Praktikoje šios globos institucijos globėjų veiklos kontrolę atlieka tik formaliai. Be to, dėl netinkamo globėjo pareigų atlikimo pats neveiksnus asmuo kreiptis į teismą dėl globėjo nušalinimo negali. Tais atvejais, jei globėjas negali atlikti globėjo pareigų dėl savo ar artimųjų giminaičių ligos, savo turtinės padėties pablogėjimo ar dėl kitų svarbių priežasčių, globėjas gali būti teismo nutartimi atleistas nuo pareigų atlikimo. 

Taigi tokią procedūrą numato Lietuvos įstatymai teismo tvarka pripažįstant asmenį neveiksniu ir nustatant jam globą. Visgi toks neveiksnumo nustatymo ir reguliavimo modelis neatitinka pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių ir laisvių standartų. Asmenys, pripažinti neveiksniais, netenka savo prigimtinių teisių, o tai sąlygoja jų teisinę ir netgi socialinę mirtį. Lietuvos teisės aktai įtvirtina tik visiško neveiksnumo institutą psichikos ligomis sergantiems ir proto negalią turintiems asmenims, tad toks reglamentavimas atima bent minimalią galimybę šiems asmenims pagal sugebėjimus naudotis bent kai kuriomis savo teisėmis. Lietuvoje psichikos ligomis sergantiems ir proto negalią turintiems asmenims nėra numatytas riboto veiksnumo institutas, kuris leistų minėtiems asmenims bent iš dalies išsaugoti savo teises ir įgyvendinti savo teisėtus interesus. Tiesa, Lietuvos teisės aktuose riboto veiksnumo institutas egzistuoja, tačiau, paradoksalu, jis numatytas tik alkoholiu, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis piktnaudžiaujantiems asmenims. Paminėtina, kad CK 3.279 str. numato atveją, kai veiksnus fizinis asmuo, kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų, gali prašyti, kad jam būtų nustatyta rūpyba. Tačiau šia galimybe psichikos ligomis sergantys ir proto negalią turintys asmenys negali pasinaudoti, nes jų atžvilgiu yra taikomos visiško neveiksnumo instituto nuostatos, numatytos tame pačiame Civiliniame kodekse.

Psichikos liga, asmens sveikatos būklė, asmens sugebėjimai gali kisti. Natūralu, kad pakitus šioms minėtoms objektyvioms aplinkybėms, globa gali tapti nebereikalinga, o asmuo turėtų vėl būti pripažintas veiksniu. Deja, Lietuvos teisės aktai nenustato riboto globos skyrimo neveiksniu pripažintam asmeniui, nenumato periodiško globos reikalingumo peržiūrėjimo. Pagal Lietuvos įstatymus asmuo pripažįstamas neveiksniu ir jam globa nustatoma neribotam laikui. Tiesa, galima kreiptis į teismą su prašymu pripažinti asmenį veiksniu, jei toks asmuo pasveiksta ar labai pagerėja jo sveikatos būklė. Tačiau į teismą negali kreiptis pats neveiksnus asmuo, todėl tai pažeidžia visuotinai pripažintą principą, kad kiekvienas asmuo, kurio prigimtinės teisės pažeistos, gali kreiptis į teismą. Paradoksalu, bet Lietuvoje neveiksnus asmuo tampa visiškai priklausomas nuo aplinkinių geranoriškumo.

Taigi didžiausia problema Lietuvoje yra ta, kad pripažinus asmenį neveiksniu, jis praranda daugelį savo teisių ir laisvių. Problematika, kad nepaisant to, kad neveiksnumo institutas ir globos nustatymas formaliai numatytas kaip neveiksnių asmenų apsauga, kuomet ginami jų interesai ir teisės, praktikoje dažnai pasitaiko neveiksnių asmenų teisių pažeidimų. Tad tol, kol neveiksnumo institutas reikš asmens „teisinę mirtį“, tol neveiksnumo ir globos institutai bus problema žmogaus teisų apsaugos atžvilgiu.