Teisė jungtis į profesines sąjungas yra įtvirtinta Jungtinių tautų visuotinėje žmogaus teisių deklaracijos 23(4) straipsnyje, Tarptautinio Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 8 straipsnyje , taip pat Tarptautinės darbo organizacijos C87 ir C98 konvencijose. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 11 straipsnis garantuoja susirinkimų ir asociacijos laisvę ir taip pat apima teisę jungtis į profesines sąjungas, tad steigdami profesines sąjungas darbuotojai naudojasi asociacijos laisve. Nacionaliniu lygmeniu teisė jungtis į profesines sąjungas yra garantuota LR Konstitucijos 50 straipsnio, Darbo kodekso nuostatų ir Profesinių sąjungų įstatymo.

 

Profesinė sąjunga yra savanoriška ir savarankiška organizacija, atstovaujanti ir ginanti darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Profesinė sąjunga veikia dviem lygmenimis: gina tiek pavienių darbuotojų, tiek visų darbuotojų kartu (kaip grupės) interesus. Ji veikia kaip teisinis atstovas kolektyviniuose ginčuose ir derybose su darbdaviais ar darbdavių organizacijomis; ji taip pat gali atstovauti darbuotoją individualiame darbo ginče.

 

Niekas negali būti verčiamas stoti į profesinę sąjungą. Profesinė sąjunga savo veiklą iš esmės vykdo per renkamąjį organą, t.y. per darbuotojų, priklausančių profesinei sąjungai, išrinktus kelis asmenius, kurie suformuoja profesinės sąjungos valdybą (ar panašų organą) ir kolektyviai priima sprendimus. Dalį sprendimų profesinėje sąjungoje turi patvirtinti jos narių dauguma, pavyzdžiui dėl streiko skelbimo.

 

Pagrindinis profesinės sąjungos tikslas yra darbuotojų teisių užtikrinimas. Šiam tikslui profesinė sąjunga turi keletą funkcijų - darbdavio veiklos kontrolė, teisės aktų, reguliuojančių darbo santykius, kokybės priežiūra, kolektyvinių darbo sutarčių sudarymas. Ji taip pat gali veikti kaip lygių galimybių garantas. LR lygių galimybių įstatymas įtvirtina lygių galimybių principą darbo sferoje. Profesinė sąjunga, kontroliuodama, kad darbdavys laikytųsi įstatymų, taip pat prižiūri, kad nebūtų pažeidžiamos lygios galimybės darbe.

 

Profesinių sąjungų įstatymas ir Darbo kodeksas numato eilę profesinės sąjungos teisių, kurios padeda jai įgyvendinti savo funkcijas.

 

 

Darbo kodekso 22 straipnis suteikia profesinei sąjungai teisę vykdyti nevalstybinę darbo įstatymų vykdymo priežiūrą. Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnis profesinei sąjungai leidžia kontroliuoti darbdavį, kad jis laikytųsi darbo įstatymų, kolektyvinių sutarčių ir kitų įsipareigojimų, 18 straipsnis suteikia teisę reikalauti iš darbdavio kad jis panaikintų tokius sprendimus, kurie pažeidžia įstatymų numatytas darbuotojų ir profesinės sajungos teises, o 19 straipnis leidžia siūlyti patraukti atsakomybėn pareigūnus, kurie nesilaiko darbo įstatymų ar nevykdo kitų savo įsipareigojimų.

 

Tokios profesinės sąjungos teisės sudaro sąlygas pastoviai darbdavio veiksmų priežiūrai ir leidžia profesinei sąjungai operatyviai spręsti problemas. Pavydžiui, jei darbdavys savo sprendimu dėl konkretaus darbuotojo pažeidžia lygių galimybių įstatymą, darbo kodeksą ar kitus savo įsipareigojimus, profesinė sąjunga turi teisę reikalauti panaikinti sprendimą, o jeigu darbdavys nenagrinėja tokio reikalavimo arba atsisako jį patenkinti, ji gali kreiptis į teismą. Profesinė sąjunga, dažnai turinti ir daugiau žinių, tokiu atveju gali pasirūpinti teisėtais individualaus darbuotojo, jų grupės ar visų tos įmonės darbuotojų interesais.

 

Darbo kodekso 22 straipnis suteikia teisę profesinei sąjungai teikti pasiūlymus darbdaviui dėl darbo organizavimo įmonėje, gauti informaciją iš darbdavio apie jo socialinę, ekonominę padėtį, numatomas permainas jei jos gali turėti įtakos darbuotojams, saugoti darbuotojų teises, kai yra sudarinėjami ar jau vykdomi įmonės pirkimas-pardavimas, verslo perleidimas.

 

Profesinė sąjunga atstovauja darbuotojus kolektyviniuose ginčuose ir taip pat gali atstovauti darbuotojus individualiuose darbo ginčuose ( LR Profesinių sąjungų įstatymo 22 straipsnis). Profesinės sąjungos teisininkas gali atstovauti darbuotojus teismuose, apribojimai tokiam atstovavimui taikomi tik kasacinėje teismo instancijoje – šioje instancijoje atstovauti šalims gali tik advokatas (Civilinio proceso kodekso 354 straipnis). Profesinė sąjunga turi teisę savo iniciatyva skųsti teismui darbdavio sprendimą ar veiksmą, kai jis prieštarauja teisės normoms, sutartims ar pažeidžia atstovaujamoasmens teises (Darbo kodekso 22 straipsnis).

 

Įstatymo 14 straipnis leidžia profesinei sąjungai pasiūlyti valstybės institucijoms teisės aktų, reguliuojančių darbo, socialinius ir ekonominius klausimus pakeitimus, tais atvejais, kai darbuotojų teisės ir interesai nėra pakankamai apsaugoti. Turėdamos tokias teises, profesinės sąjungos gali efektyviau ginti darbuotojų teises nei patys darbuotojai individualiai.

 

Darbo kodekso 23 straipsnis nustato pareigą darbdaviui netrukdyti profesinės sąjungos veiklai, konsultuotis su profesine sąjunga darbuotojus liečiančiais klausimais, o tam tikrais atvejais ir gauti jos pritarimą tam tikram sprendimui, gautus pasiūlymus iš profesinės sąjungos išnagrinėti ir į juos motyvuotai atsakyti

Labai svarbu yra atkreipti dėmesį į tai, jog profesinė sąjunga kolektyviniuose darbo santykiuose (tai yra, kai darbuotojai veikia kaip viena šalis, o darbdavys kaip kita šalis) atstovauja visus tos įmonės, pramonės šakos, teritorijos darbuotojus, nepriklausomai nuo to, ar jie yra profesinės sąjungos nariais. Jei profesinė sąjunga sudarys kolektyvinę sutartį su darbdaviu, ši kolektyvinė sutartis bus privaloma ir tiems darbuotojams, kurie nėra profesinės sąjungos nariais. Ši taisyklė yra įtvirtinta Darbo kodekso 18 straipsnio 2 dalyje. Individualiuose darbo santykiuose – t.y. tarp darbdavio ir konkretaus darbuotojo, kuris nėra profesinės sąjungos narys, profesinė sąjunga neatstovauja darbuotojo.

 

Profesinės sąjungos taip pat turi teisę darbuotojų vardu derėtis ir sudaryti kolektyvines sutartis su darbdaviais, jų organizacijomis. Kolektyvinės sutarties sąlygos negali pabloginti darbuotojų padėties palyginti su ta, kurią nustato darbo kodeksas ir kiti teisės aktai, todėl kolektyvinė sutartis iš esmės gerina darbuotojų padėtį ir darbuotojai turėtų būti suinteresuoti pasirašyti tokią sutartį. Joje gali būti nustatytos geresnės, lankstesnės darbo sąlygos, ypač todėl, kad profesinė sąjunga derasi visų darbuotojų vardu ir todėl turi geresnes derybines pozicijas nei pavieniai asmenys, susitardami dėl individualių darbo sutarčių. Darbo kodeksas leidžia kolektyvine sutartimi keisti tam tikras nuostatas, kurios kitu atveju būtų privalomos darbo santykiuose, ir tuo būdų taip pat didina ir darbdavio interesą pasirašyti kolektyvinę sutartį. Įmonės kolektyvinė sutartis galioja ir kai įmonę perima kitas darbdavys (Darbo kodekso 63 straipsnis).

 

Kolektyvinė sutartis gali būti pasirašyta valstybės lygiu (nacionalinė) – tarp centrinių profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos, šakos lygiu – tarp konkrečios šakos profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos, teritoriniu lygiu – tarp toje teritorijoje veikiančių profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos, ir įmonės (bei įstaigos ar organizacijos) ar jos struktūrinio padalinio lygiu – tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo. Nacionalinė kolektyvinė sutartis būtų taikoma visoje valstybėje, šakos – toje pramonės šakoje, teritorinė – konkrečioje teritorijoje. Šiose sutartyse paprastai nustatomos darbo apmokėjimo, darbo ir poilsio laiko sąlygos, darbo apmokėjimo sistema augant kainoms, infliacijai ir kt. Tokių kolektyvinių sutarčių sudarymo tvarką, galiojimą ir kt. nustato Darbo kodekso 50-58 straipsniai.

 

 

Įmonėje (jos struktūriniame padalinyje) sudaryta kolektyvinė sutartis yra taikoma visiems tos įmonės (struktūrinio padalinio) darbuotojams, ji reguliuoja darbo, darbo apmokėjimo, kitas socialines, ekonomines sąlygas,bei suteikia papildomų garantijų, kurios nėra numatytos Darbo kodekse. Kodekso 61 straipsnis detaliai nustato, kokios sąlygos gali būti įtrauktos į kolektyvinę darbo sutartį:

 

1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo sąlygos;

2) darbo apmokėjimo organizavimas (tarifinių atlygių, pareiginių algų, priedų, priemokų, kitų lengvatų ir kompensacijų, darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemų bei formų, darbo normų nustatymo, darbo užmokesčio indeksavimo, išmokėjimo bei atsiskaitymų tvarkos ir kitos nuostatos);

3) darbo ir poilsio laikas;

4) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas, kompensacijų ir lengvatų suteikimas;

5) profesijos, specialybės įgijimas, kvalifikacijos kėlimas, perkvalifikavimas ir su tuo susijusios garantijos ir lengvatos;

6) įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo tvarka;

            7) šalių tarpusavio informavimas ir konsultavimas;

8) kitos šalims svarbios darbo, ekonominės ir socialinės sąlygos bei nuostatos.

 

Įmonės kolektyvinės sutarties sudarymo tvarką nustato Darbo kodekso 62 – 67 straipsniai. Kolektyvinei sutarčiai rengti darbdavys ir profesinė sąjunga sudaro komisiją, nustato informacijos pateikimo tvarką, sutarties projekto rengimo tvarką, parengimo terminus. Susitarimai yra fiksuojami protokoluose. Suderintas kolektyvinės sutarties projektas turi būti patvirtintas darbuotojų susirinkimo (ar konferencijos), kuriame turi dalyvauti ne mažiau kaip pusė įmonės (struktūrinio padalinio) darbuotojų (o konferencijos atveju – ne mažiau kaip du trečdaliai delegatų). Jiems nesusirinkus šaukiamas pakartotinis susirinkimas ne vėliau kaip per 5 dienas. Jei darbuotojų susirinkimas nepatvirtina sutarties, galima pradėti derybas, arba jei nepavyksta išspręsti nesutarimų - kolektyvinį ginčą (tokiu atveju yra taikomos Darbo kodekso X skyriaus nuostatos dėl kolektyvinių darbo ginčų). Kolektyvinę sutartį pasirašo darbdavio ir darbuotojų atstovai.

 

Darbo kodekso 65 straipsnis numato, jog įmonės kolektyvinę sutartį gali nutraukti bet kuri iš šalių – darbuotojai arba darbdavys, tačiau turi perspėti kitą šalį ne vėliau kaip per 3 mėnesius. Pačioje sutartyje turi būti numatyti nutraukimo atvejai ir tvarka. Sutartį draudžiama nutraukti anksčiau nei po 6 mėnesių nuo jos pasirašymo. 

Kolektyvinės sutarties vykdymas yra kontroliuojamas šalių paskirtų atstovų, kurie atsiskaito darbuotojų susirinkimui (ar konferencijai) kaip yra vykdoma sutartis. Detaliau tai turi būti nustatyta pačioje sutartyje. S

Streikas – tai įmonės (gali būti ir kelių įmonių) darbuotojų laikinas darbo nutraukimas tais atvejais, kai yra neišspręstas kolektyvinis ginčas, ar darbdavys nevykdo darbuotojų tenkinančio teismo, arbitražo, taikinimo komisijos sprendimo. Streikas yra skelbiamas siekiant patenkinti teisėtus darbuotojų reikalavimus, kuriuos patenkinti atsisakė darbdavys, todėl jis yra gera priemonė darbuotojams išsireikalauti jiems priklausančių teisių, kai kitos priemonės yra išnaudotos ir nesėkmingos. Nei vienas darbuotojas negali būti verčiamas dalyvauti streike ir jei jis jame nedalyvauja jam yra mokama už prastovą. Dalyvaujantiems streike darbuotojams nėra mokamas atlyginimas, tačiau jie taip pat neturi pareigos atlikti savo darbą, o susitarime dėl streiko pabaigimo galima sutarti su darbdaviu, kad už šį laikotarpį streikuotojams būtų užmokėta. Kai kuriuose sektoriuose streikas yra ribojamas, siekiant užtikrinti visuomenės interesus – tai nustatyta Darbo kodekso 78 straipsnyje. Darbo kodekso 76-85 straipsniai detaliai reguliuoja sąlygas, kaip turi būti vykdomas streikas.

 

Profesinė sąjunga turi teisę organizuoti ir valdyti streikus, siekiant užtikrinti teisėtus darbuotojų interesus. Sprendimą dėl streiko paskelbimo priima profesinė sąjunga jos įstatų nustatyta tvarka (kuriuos priima darbuotojai formuojantys profesinę sąjungą; apie tai bus kalbama toliau), jame turi būti nurodyti darbuotojų reikalavimai, streiko pradžia ir koks organas vadovauja streikui – tai gali būti arba pati profesinė sąjunga arba jos sudarytas streiko komitetas, kurie turi pareigą užtikrinti turto ir žmonių saugumą. Tokiam sprendimui turi pritarti du trečdaliai įmonės ar jos struktūrinio padalinio, kuriame skelbiamas streikas, darbuotojų. Ne vėliau kaip 7 dienas prieš streiką turi būti informuojamas darbdavys (tam tikrose srityse informuoti reikia prieš 14 dienų).

 

Kai yra paskelbiamas streikas, yra apribojami darbdavio veiksmai, kad būtų tinkamai užtikrinta streikavimo teisė. Darbdavys nuo sprendimo dėl streiko priėmimo negali priimti jokių vienašalių sprendimų dėl dalinio ar visiško įmonės/jos padalinio darbo nutraukimo, taip pat jam draudžiama trukdyti darbuotojams ateiti į darbo vietas ar atsisakyti suteikti jiems darbą i darbo įrankius, ar sudaryti bet kokias kitas sąlygas ir priimti sprendimus, kurie sustabdytų įmonės ar jos dalies veiklą. Į streikuojančių darbuotojų vietas streiko metu negali būti priimami nauji darbuotojai (Darbo kodekso 80 straipsnio 3 d. numato tokios taisyklės išimtį).

 

Streikas pasibaigia kai yra patenkinami darbuotojų iškelti reikalavimai (tokiu atveju profesinė sąjunga priima sprendimą nutraukti streiką), darbuotojai ir darbdaviai susitaria tam tikrų sąlygų ir susitarimu nutraukia streiką, arba jei profesinė sąjunga, suorganizavusi streiką, nusprendžia, jog nėra tikslinga jį tęsti.

Darbdavys, arba tas, kuriam pateikti reikalavimai gali kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti streiką neteisėtu. Teismas streiką gali pripažnti neteisėtu, kai jo tikslai prieštarauja Konstitucijai, įstatymams, ar jis paskelbtas ne pagal Darbo kodeksu ir kolektyvine sutartimi nustatytą tvarką ir tokiu atveju streikas negali būti pradėtas, o jeigu jau vyksta – turi būti nedelsiant nutrauktas. Jei streikas paskelbiamas neteisėtu, profesinė sąjunga turi atlyginti nuostolius, padarytus streiku. Teismas tokią bylą turi išnagrinėti per 10 dienų. Teismas taip pat gali atidėti ar sustabdyti streiką, jei reikia užtikrinti kažkokių paslaugų tiekimą žmonėms, kad nekiltų pavojus jų sveikatai, gyvybei ir saugumui.

Profesinės sąjungos steigimą detaliai nustato Profesinių sąjungų įstatymas. Įstatymas neapriboja konkrečių pagrindų kuriais gali steigtis profesinės sąjungos. Jos gali būti steigiamos profesiniu, pareiginiu, teritoriniu ir kitokiais pagrindais, nustatytais pačios profesinės sąjungos. Profesinė sąjunga gali jungtis į teritorinius, nacionalinius susivienijimus su kitomis profesinėmis sąjungomis, tačiau tik laisvu susitarimu.

 

Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnį, pagrindinės sąlygos profesinės sąjungos įsteigimui yra: ne mažiau kaip 30 steigėjų, arba steigėjai sudarytu ne mažiau kaip 1/5 visų darbuotojų, tačiau šiuo atveju jų negali būti mažiau kaip 3 darbuotojai; profesinė sąjunga turi patvirtinti įstatus/statutą susirinkime; išrinkti vadovaujančiuosius profesinės sąjungos organus. Profesinės sąjungos įstatuose turi būti nurodyta: profesinės sąjungos pavadinimas, buveinė, organizacinė struktūra, vadovaujantieji organai, veiklos nutraukimo tvarka ir jai priklausančio turto valdymo ir naudojimo tvarka.

 

Profesinė sąjunga yra laikoma įsteigta nuo tos dienos, kada įvykdytos šios sąlygos, tačiau įstatymas taip pat nustato privalomą teisinę registraciją. Profesinė sąjunga yra registruojama savivaldybės vykdomosios institucijos, nebent ji jungiasi į teritorinius ar nacionalinius susivienijimus. Tokiu atveju registraciją atliks atitinkamai Apskrities viršininkas arba LR Teisingumo ministerija.

 

Neatlikus teisinės registracijos, pagal Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, profesinė sąjunga nebus laikoma veikiančia. Tokiu atveju, profesinės sąjungos renkamų organų nariai neteks papildomų garantijų, nustatytų LR profesinių sąjungų įstatyme, pavyzdžiui - darbdavys neprivalės gauti įmonės profesinės sąjungos sutikimą atleisdamas iš darbo įmonės darbuotoją, kuris yra profesinės sąjungos renkamų organų narys. Neįregistruota profesinė sąjunga negalės naudotis ir kitomis įstatymų numatytomis teisėmis.

 

 

Siekiant garantuoti profesinės sąjungos nepriklausomumą ir sėkmingą veiklą yra numatyti įvairūs saugikliai, joms yra suteikta papildomų veiklos garantijų. Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnis draudžia darbdaviui reguliuoti darbuotojų stojimą ar nestojimą į profesines sąjungas, taip pat bandyti kitaip trukdyti profesinės sąjungos veiklą. Įstatymas taip pat nustato papildomus apribojimus darbuotojo, kuris yra ir profesinės sąjungos renkamojo organo narys, atleidimui. Atleisti tokį asmenį darbdavys gali tik gavęs išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą. Atsisakymas duoti sutikimą turi būti motyvuotas, siekiant, kad profesinė sąjunga nepiktnaudžiautų šia teise ir nepažeistų darbdavio interesų. Tokiu būdu darbdavys negali grasinti darbuotojui atleidimu dėl to, kad jis yra profesinės sąjungos valdančio organo narys, ir šis gali tinkamai vykdyti savo, kaip profesinės sąjungos valdančiojo organo funkcijas.

Profesinės sąjungos įsteigimas yra geras būdas apsaugoti teisėtus darbuotojų interesus, jų teises ir lygybę. Ji turi įgaliojimus kurių neturi pavieniai darbuotojai, ir gali padėti užtikrinti, kad darbdavys laikytųsi nustatytų darbo sąlygų, įstatymų ir kolektyvinės sutarties, kad darbuojai turėtų kiek galima geresnes darbo sąlygas, o darbdaviui nesilaikant įsipareigojimų – skelbti streiką ir siekti, jog darbuotojams būtų suteiktos jiems priklausančios teisės.