Lietuvai atgavus nepriklausomybę šalyje sustiprėjo emigraciniai procesai. Lietuvos gyventojai ėmė emigruoti iš šalies pirmiausia į buvusias Sovietų Sąjungos valstybes, o šaliai įstojus į Europos Sąjungą, emigrantų keliai pasisuko vakarų link – į senąsias Europos Sąjungos valstybes nares. Statistiniai duomenys rodo, jog per pastaruosius 17 metų iš Lietuvos į kitas valstybes išvyko apie 300 000 gyventojų. Emigracijos srautai nemažėja, pastaraisiais metais kasmet šalį palieka apie 50 000 gyventojų.

Kodėl žmonės išvyksta į kitas šalis priežasčių yra daug. Tai ekonominės, socialinės, politinės, demografinės, psichologinės ir kitos. Tačiau dažniausiai šalį asmenys palieka dėl ekonominių priežasčių – ieškodami geriau apmokamo darbo, tvirtesnių socialinių garantijų, siekdami save realizuoti profesinėje srityje ar tiesiog nerasdami darbo savo gimtojoje šalyje. Manoma, kad apie 90% Lietuvą palikusių jos gyventojų išvyko būtent dėl ekonominių priežasčių.

Kiekvienas asmuo, išvykęs gyventi į svetimą šalį susiduria su tam tikrais sunkumais. Ne vienas išvykęs asmuo pirmiausia susiduria su kalbos barjeru svetimoje šalyje. Nelengva pradėti kalbėti ir suprasti svetimą kalbą, kuomet anksčiau asmuo buvo įpratęs bendrauti gimtąja kalba. Nemokėjimas arba nepakankamas mokėjimas vietos kalbos neretai tampa didele kliūtimi, siekiant įsidarbinti pageidaujamoje darbo vietoje, todėl dažnas išeivis kreipiasi pagalbos į priimančioje šalyje įsisteigusius kalbų mokymo centrus, kur kvalifikuoti specialistai padeda išmokti ar patobulinti užsienio kalbos žinias, kad asmuo taptų reikalingesnis darbo rinkoje. Informaciją apie tokius centrus konkrečioje šalyje bei konkrečiame mieste dažniausiai galima rasti įdarbinimo agentūrose.

Dar viena problema, su kuria susiduria išeiviai- tradicijų, žmonių bendravimo įpročių ir gyvenimo būdo skirtumai. Atvykus iš kitos kultūros, kitų tradicijų šalies asmenys pajunta tam tikrą diskomfortą ar net trukdžius bendraujant su kitos tradicijos žmonėmis. Tai kas priimtina vienoje šalyje gali būti visišku tabu kitoje. Tai atsispindi ir darbo santykiuose, darbdavio ir darbuotojo bendravime ar pačių darbuotojų tarpusavio santykiuose. Tokiose situacijose išeiviai dažniausiai pasikliauna vieni kitais, tarpusavio parama, patirties bei žinių pasikeitimu, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Šalyse bei miestuose, kuriose susitelkusios didesnės asmenų, išvykusiųjų iš vienos šalies, grupės, yra kuriamos tam tikros išeivių bendruomenės, kurių tikslas palaikyti tarpusavio ryšius, saugoti savo kultūrą bei papročius, dalintis užsienyje įgyta patirtimi, padėti vienas kitam, jei susiduriama su sunkumais. Taipogi dar vienas informacijos šaltinis apie vietos gyventojų bendravimo, darbo bei kitas ypatybes- tai informaciniai leidiniai apie užsienio šalį. Šiuose leidiniuose yra įvardinamos bendriausi ir labiausiai pasitaikantys tos šalies gyventojų bendravimo ar darbo santykių ypatumai.

Dažna problema, su kuria susiduria naujai atvykę į šalį asmenys, yra oficialus ir legalus įsitvirtinimas šalyje, būtinų dokumentų tvarkymas, kad asmuo galėtų teisėtai pradėti dirbti bei gyventi naujoje šalyje. Šioje sferoje bene didžiausią pagalbą suteikia įvairios įdarbinimo agentūros, kurios ne tik padeda asmenims susirasti jiems tinkamą darbą, tačiau pagelbsti ir tvarkantis įvairius dokumentus, reikalingus legaliam apsistojimui šalyje. Dažnai asmenys, atvykę į užsienio šalį, pirmiausia pagalbos kreipiasi į toje šalyje įsikūrusias savo gimtosios šalies ambasadas bei konsulines įstaigas. Šios institucijos ne tik teikia atvykusiems asmenims jiems reikalingą informaciją, bet ir tampa tam tikru tiltu, jungiančiu išvykusįjį asmenį su jo gimtąja šalimi. Per ambasadas bei konsulines įstaigas yra palaikomas išeivių dialogas su jų gimtąja šalimi ne tik prašant pagalbos, bet ir puoselėjant tradicijas bei papročius. Ambasados bei konsulinės įstaigos, įsikūrusios užsienio šalyse, organizuoja įvairių tautinių švenčių minėjimus, koordinuoja, o dažnai ir finansuoja, mokyklų, kuriose mokoma gimtosios kalbos, darbą, padeda išeiviams palaikyti tautinius, kultūrinius ar religinius ryšius su savo gimtąja šalimi.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad Lietuvos valstybė globoja savo piliečius, esančius užsienyje, taip pat Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 5 straipsnyje skelbiama, jog Lietuvos valstybė gina ir globoja savo piliečius už Lietuvos Respublikos ribų. Šios valstybės pareigos yra įgyvendinamos per Lietuvos Respublikos diplomatinę gynybą, kurią realizuoja ambasados bei konsulinės įstaigos, esančios užsienio šalyse. Kad diplomatinė gynyba būtų realizuota yra būtinos tam tikros sąlygos. Pirma, diplomatinės gynybos pagrindas- tarptautinės teisės pažeidimas. Toks pažeidimas gali pasireikšti kai yra nesilaikoma tarptautinių įsipareigojimų, kai valstybės institucijos ar jos pareigūnai padaro tam tikrą žalą užsienio valstybėje esančiam kitos valstybės piliečiui. Antra, diplomatinė gynyba gali būti įgyvendinama tik tos valstybės, kurios piliečiu yra asmuo, kuriam kilo tam tikra žala. Svarbu paminėti tai, jog asmenys, gyvenantys ir dirbantys ne Europos Sąjungos šalyse narėse, gali susidurti su situacija, jog toje šalyje nėra jų valstybės ambasados ar konsulinės įstaigos. Tokiu atveju asmenys, Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, gali kreiptis į bet kurią kitą Europos Sąjungos valstybės narės ambasadą ar konsulinę įstaigą prašydami pagalbos. Trečia, diplomatinė gynyba nesuteikiama asmenims, kurie padarė nusikaltimą, nesvarbu, ar toks nusikaltimas pripažįstamas nusikaltimu tarptautiniu ar tik nacionaliniu lygiu. Ketvirta, diplomatinė gynyba yra galima tada, kai asmuo išnaudojo visas galimas teisines vidaus gynybos priemones.

Asmenų, dirbančių bei gyvenančių ne savo gimtojoje šalyje, teisės yra įtvirtintos tiek nacionaliniu, tiek regioniniu, o kai kuriais atvejais ir tarptautiniu lygiu. Tarptautiniu lygiu darbuotojų užsienyje teisės yra įtvirtintos tarptautinėse konvencijose, kurias pasirašo valstybės, prisiimdamos tam tikrus įsipareigojimus, ginti bei globoti asmenis, atvykusius iš užsienio šalių. Regioniniu lygiu Europoje svarbiausią vaidmenį vaidina Europos Sąjungos tiek pirminiai, tiek antriniai teisės aktai, įtvirtinantys laisvą asmenų bei darbuotojų judėjimą Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje. Taipogi kiekviena valstybė savo iniciatyva priima teisės aktus, kuriuose yra įtvirtintos pagrindinės darbuotojų teisės bei teisių gynimo būdai šalies teritorijos ribose.

Kalbant apie darbuotojų teises užsienyje pirmiausia yra svarbu šalies teisės aktai migracijos klausimais, kurie suteikia galimybę užsienio šalies piliečiams atvykti į kitą šalį ir įsitvirtinti darbo rinkoje, o šalies piliečiams sudarantys sąlygas legaliai ir oficialiai išvykti iš savo šalies gyventi bei dirbti svetur.

Lietuvos teisinė bazė migracijos srityje turi tam tikrų trūkumų. Esminis trūkumas yra tas, kad teisės aktai yra orientuoti į migracijos procesą priimančioje šalyje. Pavyzdžiui, numatytos sąlygos, kaip teisėtai ir oficialiai išvykti iš Lietuvos, taip pat sąlygos, kaip užsieniečiams teisėtai ir oficialiai pradėti gyventi Lietuvoje. Tačiau Lietuvos Respublikos teisės aktai nesutelkia dėmesio į emigrantų bei valstybės, iš kurios išvykstama, interesus.

Lietuva šiuos klausimus reglamentavo remdamasi Europos Sąjungos teisės aktais, kuriose taip pat didžiausias dėmesys yra skiriamas migrantams, atvykusiems į užsienio šalį, o savo šalies piliečiams tik sudaromos sąlygos išvykti iš šalies. Europos Sąjungos antriniai teisės aktai- reglamentai ir direktyvos- pagrindinį dėmesį skiria laisvam asmenų bei darbuotojų judėjimui, sąlygų oficialiai įsitvirtinti naujoje šalyje sudarymui, saugumo sąlygų sudarymui asmenims, prašantiems prieglobsčio, neišnaudojimą priimančioje šalyje, prekybos žmonėmis mažinimą, galimybę ir sąlygų sudarymą gauti reikiamą pagalbą priimančiojoje šalyje.

Remiantis Europos Sąjungos teisės aktais, galima teigti, jog didžiausias dėmesys yra skiriamas laisvam asmenų judėjimui Europos Sąjungos valstybėse narėse, siekiant, kad atvykę asmenys iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių, nepatirtų diskriminacijos tiek dėl pilietybės, tiek dėl įsidarbinimo, darbo sąlygų ar darbo užmokesčio. Nereikia pamiršti, kad senosios Europos Sąjungos valstybės narės tiek Lietuvai, tiek kitoms naujosioms valstybėms narėms taiko tam tikrus apribojimus darbo migrantams iki 2008 metų, todėl vieni ar kiti ribojimai neturi būti suprantami kaip diskriminacija.

Esminis tiek Europos Sąjungos teisės aktų, tiek Lietuvos teisės aktų (kurie yra išleisti, remiantis Europos Sąjungos reikalavimais) trūkumas yra tai, jog problemos, susijusios su laisvu asmenų bei darbuotojų judėjimu Europos Sąjungos šalyse, yra sprendžiamos tik priimančiojoje šalyje, nesigilinant, kodėl asmuo paliko savo gimtąją šalį ir išvyko dirbti svetur. Viena iš nuomonių, kodėl nesistengiama priimti veiksmingų politinių sprendimų priimančiojoje šalyje, yra ta, jog atvykę darbuotojai iš užsienio šalių tik pagerina priimančiosios šalies ekonominę ir demografinę situaciją, taip nuskurdindami šalį, iš kurios išvyksta. Todėl priimančioji šalis yra nesuinteresuota spręsti migrantų problemų, mažinti emigraciją, siekti, kad gyventojai pasiliktų savo gimtojoje šalyje. Tol kol šalis, iš kurios išvykstama, nesiims priimti veiksmingų sprendimų, emigracijos srityje, tol demografinė, socialinė bei ekonominė situacija šalyje blogės, dėl nuolat išvykstančių asmenų dirbti į kitas šalis.

Tiek Europos Sąjungos valstybės nacionalinė teisė, tiek pati Europos Sąjunga regioniniu lygmeniu turėtų daugiau dėmesio kreipti į asmenis, išvykstančius iš savo gimtosios šalies ir siekiančius susikurti gerovę kitoje šalyje. Valdžios institucijos turėtų skatinti ne asmenų išvykimą į kitas šalis, o gerinti ekonominę bei socialinę situaciją šalyje, iš kurios išvykstama, gilintis į emigrantų problemas, siekiant sustabdyti nesiliaujančius emigracinius procesus. Vienas iš tokių būdų yra informacijos skleidimas bei prieinamumas apie gerėjančius procesus šalyje, darbo galimybes, augančią ekonomiką, gerėjančias darbuotojų socialines garantijas.

Šiuo metu tiek Lietuvos valstybinės institucijos, tiek įvairios visuomeninės organizacijos užsiima informacijos sklaida apie šalies besikeičiančią tiek ekonominę, tiek socialinę situaciją. Įvairiuose oficialiuose informaciniuose leidiniuose skelbiama, jog Lietuvoje sparčiai gerėja darbuotojų ekonominė bei socialinė padėtis. Tyrimai rodo, jog išanalizavus Lietuvos darbo rinkos tendencijas, aiškiai matyti, jog ateityje Lietuvoje situacija darbo rinkoje toliau gerės, darbo vietų bus įsteigta žymiai daugiau nei likviduota, didžiausias darbo vietų augimas numatomas įvairiose pramonės šakose ir paslaugų srityje. Žinoma, yra ir neigiamų darbo rinkos tendencijų. Iš atliktų tyrimų matyti, jog nekvalifikuotos darbo jėgos perspektyvos bus ribotos bei išliks darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo problema.

Nemažai institucijų bei organizacijų jau šiuo metu veikia siekdamos sugrąžinti išvykusius emigrantus į Lietuvą. Įvairiuose interneto svetainėse yra pateikiama informacija apie darbo rinkos situaciją Lietuvoje, darbdaviai taip pat yra suinteresuoti prisidėti prie šių organizacijų vykdomų projektų, todėl kartu dalyvauja organizuojamose darbo mugėse, siūlydami asmenims, išvykusiems gyventi bei dirbti į užsienio šalis, sugrįžti į Lietuvą ir pradėti dirbti jų darbovietėje.

Asmenys, išvykę gyventi bei dirbti į užsienio valstybes susiduria su įvairiomis problemomis, kurias padeda spręsti tiek valstybinės, tiek visuomeninės institucijos. Tačiau Lietuvos migracijos politika linksta link siekio susigrąžinti išvykusius asmenis į savo šalį, padėdami jiems susirasti darbą, teikdami reikiamą informaciją bei bendradarbiaudami su darbdaviais, siūlančiais darbo vietas Lietuvoje.