Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas patiems neįgaliesiems, kurių teisės yra lygiavertės kitų žmonių teisėms, o ne socialinio aprūpinimo perspektyvai, kuri iki šiol darė didžiausią įtaką neįgaliųjų politikos srityje. Juk neįgaliuosius reikia matyti kaip žmones, turinčius teises, ir nepriklausomus piliečius bei vartotojus. Neįgalieji turi turėti lygias galimybes ir galėti naudotis visais visuomenės ištekliais – jie turi turėti galimybę šviestis, naudotis naujosiomis technologijomis, sveikatos priežiūros ir socialinio aprūpinimo paslaugomis, dalyvauti sporto ir laisvalaikio užsiėmimuose. Europinis visuomenės modelis gali būti modernizuotas tik tuomet, kai investuosime į žmonių gabumus ir ryžtingai kovosime su socialine atskirtimi. Todėl į neįgalius žmones turėtume žiūrėti ne kaip į sunkumus keliančius, o kaip integracijai į darbo rinką teigiamą įtaką darančius asmenis.

 

Sąvoka „negalia“, tai socialinė koncepcija, kuria siekiama atpažinti ir šalinti įvairias kliūtis, trukdančias, kad šie žmonės lygiavertiškai galėtų dalyvauti visose gyvenimo srityse. Neįgaliųjų kategorijai priskiriami visi žmonės, kurie dėl visuomenėje įsigalėjusio požiūrio negali naudotis tomis pačiomis galimybėmis kaip visi kiti žmonės. Todėl egzistuoja įvairios negalios kategorijos bei rūšys. Jos sudaro heterogeninę grupę, susidedančią iš judėjimo, regėjimo, klausos, pažinimo ir psichinių sutrikimų. Kliūtys, su kuriomis šie žmonės susiduria visuomeniniame gyvenime, yra įvairios ne tik dėl jų negalios, bet ir dėl jų amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos bei kitų faktorių. Neįgaliųjų socialinė adaptacija, integracija bei jos tyrimo problema yra aktuali ir Lietuvai.

 

Žmonių su negalia teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija, o tam tikras specifines sritis – atskiri įstatymai ar tarptautiniai teisės aktai. Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. birželio 23 d. ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 159 „Dėl (invalidų) profesinės reabilitacijos ir užimtumo“. Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė, taip pat ir Lietuva įsipareigoja sudaryti žmogui su negalia galimybę gauti, išsaugoti tinkamą darbą, daryti profesinę karjerą, taip pat siekti tokio žmogaus socialinės integracijos. Lietuvoje 2001 m. rugpjūčio 1 d. yra įsigaliojusi ir Europos socialinė chartija (pataisyta), kurios tinkamas įgyvendinimas-labai svarbi socialinių žmogaus teisių apsaugos garantija. Šios Europos Tarybos sutarties 15 straipsnis apibrėžia neįgaliųjų teisę į savarankiškumą, socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime. Lietuva ratifikuodama šią chartiją įsipareigoja imtis reikiamų priemonių, kad būtų užtikrintas neįgalių asmenų konsultavimas, mokymas ir profesinis rengimas, įsidarbinimas ir aprūpinimas darbu neįgaliuosius įprastoje darbo aplinkoje arba pritaikymas darbo sąlygų prie neįgaliųjų poreikių, bei remti jų visišką socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime.

 

2004 metais priimtas Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 1 dienos. Naujuoju įstatymu: teisiškai įtvirtinamos neįgaliųjų teisės, užtikrinama apsauga nuo diskriminacijos, numatomos neįgaliųjų socialinės integracijos prielaidos ir sąlygos. Įstatyme yra atnaujinta daugelis senojo įstatymo (Invalidų socialinės integracijos įstatymas) nuostatų, užtikrinamos neįgaliųjų lygios teisės ir galimybės visuomenėje, nustatomi neįgaliųjų socialinės integracijos principai, apibrėžiama socialinės integracijos sistema ir jos prielaidos bei sąlygos, įvardijamos neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančos institucijos, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių nustatymas. Naujojo įstatymo esminis akcentas - naujai įvertinama žmogaus negalia ir jam atsiveriančios galimybės. Neįgalusis žmogus gali rinktis, ką jis nori ir sugeba daryti, o visuomenės pareiga - padėti jam tai pasiekti. 

 

Vienas pagrindinių uždavinių siekiant Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo numatytų tikslų yra pritaikyti aplinką neįgaliems žmonėms, kad pastarieji tiek viešajame, tiek asmeniniame gyvenime turėtų sąlygas ir galimybes laisvai judėti, naudotis visuomenėje teikiamomis paslaugomis, gauti reikiamą informaciją, bendrauti ir dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse. Taigi neįgaliųjų socialinės integracijos modelis tampa artimesnis Europos Sąjungos šalių socialinės integracijos sistemoms.

 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu neįgalusis asmuo yra tas, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė.

 

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, 2005 m. pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais 22,3 tūkst. darbingo amžiaus asmenų. Palyginti su 2004 m., jų padaugėjo beveik 5 procentais ir 1000-iui darbingo amžiaus asmenų teko 10 neįgaliųjų. Moterys sudarė 47 procentus visų pirmą kartą pripažintų neįgaliaisiais asmenų, vyrai – 53 procentus. 2005 m. Lietuvos Respublikos valstybėje gyveno 248 260 asmenys, gaunantys netekto darbingumo (invalidumo) pensijas ar išmokas, susijusias su negalia (invalidumu) ir apie 2 tūkstančiai asmenų, kurie neturėjo teisės gauti jokios netekto darbingumo (invalidumo) pensijos, t.y. iš viso Lietuvoje gyvena apie 7 proc. asmenų, kurie yra pripažinti neįgaliais.

 

Lygūs prieš įstatyma

 

Neįgalieji, kaip ir visi piliečiai, privalo turėti tokias pačias žmogaus teises. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pirmajame straipsnyje sakoma: visi žmonės yra laisvi ir lygūs jų orumo ir teisių atžvilgiu. Norint pasiekti šį tikslą, valstybė turi pagarbiai žiūrėti į savo visuomenės įvairovę ir siekti, kad neįgalieji galėtų naudotis visomis žmogaus teisėmis: civilinėmis, politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis.

 

 

Neįgalus asmuo yra žmogaus teisių ir pareigų subjektas, jis turi teisę į pozityvią valstybės pagalbą. Žmonėms su negalia reikia daugiau visuomenės paramos, kad jie galėtų pasiekti tas pačias gyvenimo sąlygas, kaip ir kiti piliečiai. Tokia parama niekada neturėtų būti laikoma privilegija, tai yra žmogaus teisė.

 

Taigi žmonių su negalia integraciją į visuomenę nulemia tinkama visuomeninių procesų organizacija (tinkamas požiūris) ir pačių neįgaliųjų aktyvumas.

 

Valstybė turi skatinti naudojimąsi asmeninio integravimosi teise ir užtikrinti, kad įstatymai nediskriminuotų žmonių su negalia.

                     

Fizinės aplinkos pritaikymas

 

Būtina sąlyga atkurti žmogaus su negalia fizinį, dvasinį ir ekonominį savarankiškumą- fizinės aplinkos pritaikymas. Beveik trečdaliui Lietuvos gyventojų dėl judėjimo sunkumų ir ribotų galimybių pasirūpinti savimi reikia pritaikyti fizinę aplinką. Fizinę aplinką galima suskirstyti į viešąją aplinką (visuomeninio lankymo ir paslaugų objektų infrastruktūra, darbo aplinka, transportas) ir būsto aplinką (gyvenamieji namai, butai ir jų aplinka).

 

Reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams.

 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu Aplinkos ministerija yra įpareigota rengti normatyvinius techninius dokumentus susijusius su aplinkos pritaikymu neįgaliųjų specialiesiems poreikiams. Už objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams atsako savivaldybių institucijos ir viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros savininkai bei naudotojai.

 

 

Plečiantis informacinėms technologijoms ir komunikacijos priemonėms, informacija tampa vienu svarbiausiu asmens darbo įrankiu, ryšio priemone. Visuomenė buvo informuojama apie žmonių su negalia problemas, bet nesirūpinta informacinės aplinkos pritaikymu tokiems asmenims.

                     

Šiuo metu Lietuvoje pradėto vykdyti informacinės aplinkos pritaikymo neįgaliesiems darbai - subtitruojamos pavienės laidos, iš dalies pritaikomos mokyklų programos ir vadovėliai, nevyriausybinės organizacijos stengiasi teikti kompensacinę techniką, skirtą informacijos prieinamumui pagerinti. Įgyvendinama gestų kalbos vartojimo programa, pagal kurią steigiami gestų kalbos vertėjų centrai, regėjimo negalią turintiems asmenims leidžiama literatūra Brailio raštu, įgarsinamos knygos, veikia valstybės išlaikoma Lietuvos aklųjų biblioteka, profesionaliai teikianti paslaugas žmonėms su regėjimo negalia.

                     

Profesinė kvalifikacija ir reabilitacija

 

Esant sudėtingai ekonominei situacijai, didėjant konkurencijai, kai turima kvalifikacija tampa pagrindine išlikimo darbo rinkoje sąlyga, žmonėms su negalia iškyla profesinių įgūdžių atkūrimo ir įgijimo problema. Norintiesiems įsidarbinti reikia papildomos profesinės reabilitacijos ir mokymo.

                                          

Profesinis mokymas yra sudėtinė švietimo sistemos dalis. Jo kaita priklauso nuo visos švietimo sistemos kaitos, o ypač nuo darbo rinkos pokyčių ir jos keliamų reikalavimų. Švietimo ir mokslo ministerija, įgyvendindama valstybinės švietimo strategijoje iškeltas švietimo plėtotės nuostatas, siekia sudaryti sąlygas įvairiausių poreikių ir gebėjimų asmenims siekti įgyti profesinę kvalifikaciją.

 

Didžiulė kaita darbo ir užimtumo srityje kelia vis didesnius reikalavimus profesijos mokytojams ir profesinio mokymo kokybei. Atsižvelgiant į tai, parengtos metodinės rekomendacijos, skirtos mokyti specialiųjų poreikių asmenis profesijos: lengvų drabužių siuvėjams, apdailininkams, virėjams, staliams, avalynės taisytojams, pynėjams, tekstų rinkėjams kompiuteriu, žemės ūkio verslo specialistams. Šios metodinės rekomendacijos padės profesinių mokyklų profesijos mokytojams, dirbantiems su specialiųjų poreikių mokiniais lanksčiau taikyti profesinio mokymo programų turinį, leis diferencijuoti jį, atsižvelgiant į mokinio gebėjimus ir sudarys galimybes mokiniui sėkmingai siekti įgyti profesinę kvalifikaciją, o vėliau integruotis į darbo rinką.

 

Atsižvelgiant į tai, kad profesinė reabilitacija iki šiol buvo viena silpniausių  grandžių neįgaliųjų socialinės integracijos sistemoje, didelis dėmesys Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme skiriamas profesinei reabilitacijai - teisiškai įtvirtinta asmenų su negalia teisė ir galimybės gauti profesinės reabilitacijos paslaugas, įtvirtintos prielaidos sukurti profesinės reabilitacijos sistemą, užtikrinančią kokybiškas paslaugas, padėsiančias asmenims, dėl ligos ar traumos praradusiems darbą, vėl įsilieti į darbo rinką. Sudarius galimybes neįgaliesiems dalyvauti profesinės reabilitacijos programose, padidės jų galimybės integruotis į darbo rinką, galimybės gyventi savarankiškai, mažiau lėšų bus išleidžiama socialinei paramai.

 

Kiekviena valstybė turi pripažinti principą, kad asmenys su negalia turi teisę naudotis žmogaus teisėmis, ypač įdarbinimo srityje. Tiek miesto, tiek kaimo vietovėse jie privalo turėti lygias galimybes gauti produktyvų ir gerai apmokamą darbą darbo rinkoje. Juk pagrindinė asmens materialinės gerovės garantija – jo teisė dirbti ir gauti uždirbtą atlyginimą, o papildomos garantijos – piniginė, socialinė parama, kompensuojanti dėl negalios ar darbingumo netekimo prarastas pajamas.

 

Dėl sveikatos ir funkcinės būklės visiškai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus neturi lygių galimybių dalyvauti darbo procese, tikėtis vienodų pajamų su kitais visuomenės nariais ir konkuruoti darbo rinkoje. Todėl žmonėms su negalia pirmumo teise teikiamos visos teritorinės darbo biržos paslaugos, mokamos bedarbio pašalpos, organizuojamas darbo rinkos profesinis mokymas, užimtumo fondo remiami darbai. Darbdaviams nustatytos privalomos įdarbinimo ar darbo vietų steigimo kvotos iš Užimtumo fondo kompensuojamos tokių darbo vietų steigimo (pritaikymo) išlaidos. Žmonių su negalia organizacijų įmonėms suteiktos papildomos lengvatos (įmonės atleidžiamos nuo kilnojamojo turto mokesčio, taikomos juridinių asmenų pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio ir kt. lengvatos).

 

2005 m. neįgaliųjų užimtumo situacija pagerėjo. Lietuvos darbo biržos duomenimis, per metus įsidarbino 3,2 tūkst. (2004 m. – 2,7 tūkst.) neįgaliųjų asmenų arba 2,9 procento (2004 m. – 2,1%) visų įsidarbinusių asmenų. Įregistruotų bedarbių su negalia skaičius sumažėjo 1 tūkst., tačiau jų dalis nuo visų įregistruotų bedarbių išaugo nuo 4,8 iki 5,4 procento ir sudarė 8,8 tūkst.

 

Lietuvoje siekiama užtikrinti neįgaliųjų teises ir galimybes visuomenėje siekiant mažinti neįgaliųjų socialinę atskirtį. Žmonės su negalia privalo turėti galimybę įsidarbinti, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti. Visuomenė privalo užtikrinti, kad asmenys su negalia turėtų pakankamą socialinę paramą ir socialinę apsaugą, net ir tuo atveju, jei jų neįgalumas riboja apmokamo darbo galimybę. Kiekvienas asmuo turi tas pačias gyvenimo šeimoje ir asmeninio integravimosi teises. Asmenys su negalia taip pat privalo turėti galimybę naudotis kultūra, sportu, tiek jų teikiamais malonumais, tiek kaip aktyvūs dalyviai. Bažnyčios ir religiniai susirinkimai turi būti prieinami, kad asmenys su negalia galėtų laisvai praktikuoti savo religiją.

 

Visuomenė gali kaupti žinias apie žmonių su negalia poreikius ir taip padėti pagrindus nuosekliam politikos formavimui ir planavimui, kurio visame kontekste būtų atsižvelgiama į neįgalumo aspektus.

 

2006 m. rugpjūčio mėn. 25 d. Jungtinių Tautų (toliau-JT) Generalinės Asamblėjos komitetas patvirtino Konvencijos, ginsiančios 650 mln. pasaulyje gyvenančių neįgalių žmonių teises, tekstą. Tai pirmasis bandymas įpareigoti visas tarptautinės bendruomenės valstybes gerbti neįgalių žmonių teises. Konvencijoje numatoma, kad valstybės turės priimti naujus įstatymus dėl Konvencijoje numatytų neįgaliųjų teisių įgyvendinimo ir privalės panaikinti visa, kas susiję su neįgaliųjų diskriminacija. Konvencijos tekstas numato specialios komisijos sukūrimą, kuri rūpinsis ir prižiūrės kaip valstybės įgyvendina šioje Konvencijoje išvardintas neįgaliųjų teises. Kiekviena Generalinės Asamblėjos narė turės ratifikuoti Konvenciją.