Rasizmas yra įsitikinimų sistema ar doktrina, kuri teigia, kad įgimti biologiniai skirtumai tarp žmonių rasių lemia kultūrinius ar individulius pasiekimus- iš ko seka išvada, kad viena rasė yra aukštesnė kitos rasės atžvilgiu ir kad aukštesnioji rasė turi teisę valdyti žemesniąją. Moksliniu požiūriu terminas rasizmas yra motyvuojantis pagrindas socialinei diskriminacijai, rasinei segregacijai ir smurtui, įskaitant genocidą. Remiantis Tarptautinių žodžių žodynu, rasizmas gali būti apibūdinamas kaip iracionalios, pseudomokslinės pažiūros, teigiančios, kad loginiu, visuomeniniu ir intelektualiniu atžvilgiu rasės yra nelygiavertės: pervertina rasinių skirtumų svarbą istorijai ir kultūrai. Tokios pažiūros lemia diskriminacijos atsiradimą tam tikros rasės atžvilgiu. Rasizmo apraiškų šiuolaikinėje visuomenėje galima surasti įvairiose srityse. Bene žiauriausiai rasizmas buvo pasireiškęs XX amžiaus Vokietijoje, kada valdžia priklausė nacionalsocialistų partijai. Kai kuriose šalyse ir šiuo metu egzistuoja taip vadinamas „valstybinis rasizmas“, kada rasinė diskriminacija yra ne tik toleruojama valstybinės valdžios, tačiau pati valstybė įgyvendina rasinės diskriminacijos politiką. Įvairiuose visuomenėse rasizmas pasireiškia įvairiomis formomis, tai gali būti subtilus rasizmas, paslėptas rasizmas, institucinis (valstybinis) rasizmas, ideologinis rasizmas, akademinis rasizmas, religinis rasizmas ir pan. Bet kokia forma pasireiškiantis rasizmas yra netoleruotinas ir smerktinas demokratinėse, žmogaus teisių apsaugos principais paremtose valstybėse.

Terminas ksenofobija yra kilęs iš graikų klabos, graikiškai ξένος (xenos) reiškia “užsienietis”, “nepažįstamasis”, o φόβος (phobos)- baimė. Plačiausia prasme terminas ksenofobija yra vartojamas siekiant apibūdinti baimę ar akivaizdų nepasitenkinimą užsieniečiais, nepažįstamaisiais ar asmenimis, besiskiriančiais nuo didesnės visuomenės dalies. Žodis fobija yra suprantamas kaip smarkus nerimas, kuris yra nukreiptas į tam tikrą objektą, egzistuojantį realioje aplinkoje, asmens vaizduotėje ar asmens pasąmonėje. Ksenofobijos atveju dažniausiai yra du pagrindiniai tokios baimės (fobijos) objektai. Pirmasis objektas- tai asmenų grupė, gyvenanti toje pačioje erdvėje ir laike kaip ir didžioji visuomenės dalis, tačiau tokia asmenų grupė nėra pripažįstama konkrečios visuomenės dalimi. Dažniausiai tai neseniai atsikraustę imigrantai, tačiau ksenofobija gali būti nukreipta ir į asmenų grupę, kuri tam tikroje visuomenėje egzistuoja jau kelis šimtmečius. Tokia ksenofobijos forma gali sukelti ar paskatinti priešiškas ar smurtines reakcijas visuomenėje, tokias kaip didelės dalies imigrantų išvarymas iš konkrečios visuomenės gyvenamosios erdvės, arba žiauriausia forma – genocidu.

Antrasis tokios fobijos objektas yra visų pirma kultūrinis, t.y. baimė ar neapykanta nukreipta į kultūros elementus, kurie konkrečioje visuomenėje yra pripažįstami kaip svetimi vyraujančios kultūros atžvilgiu. Žinoma, visos egzistuojančios kultūros yra neatsparios įtakai iš šalies, tačiau kultūrinė ksenofobija visada yra nukreipta į siaurą kultūrinį elementą, pavyzdžiui tokį kaip svetimos kalbos žodžių vartojimą nacionalinėje kalboje. Ši ksenofobijos forma retai kada sukelia agresiją prieš žmones, tačiau gali įtakoti politines kampanijas, visuomenės nuomonę nukreiptą prieš kitataučius ar kitakalbius.

Terminas ksenofilija yra vartojamas siekiant apibūdinti priešingą elgesį, t.y. meilę ar simpatijas viskam kas svetima, užsienietiška. Remiantis Tarptautinių žodžių žodynu, ksenofobija apibūdinama kaip svetimšalių, kitataučių, kitos rasės asmenų ar jų grupių (dažniausiai sudarančių mažumas tam tikroje visuomenėje) diskriminacija dėl tautybės ar rasės. Tam tikrais atvejais rasizmas gali būti suprantamas kaip viena iš ksenofobijos formų.

Taigi, ksenofobija ir rasizmas yra artimos sąvokos, siekiant apibūdinti tautinės daugumos neigiamą požiūrį į tautines mažumas. Neigiamas požiūris skatina diskriminacijos paplitimą įvairiomis formomis, tokia diskriminacija gali pasireikšti nepakantumu, kaip ignoravimas, vengimas, niekinimas, atsisakymas plėtoti santykius, griežtų teisinių sankcijų taikymas, įprastų pilietinių teisių nepripažinimas ar net smurtas ir atviros neapykantos demonstravimas. Bendriausia prasme rasizmas gali būti apibūdintas kaip asmens diskriminacija rasės pagrindu, o ksenofobija kaip nemėgimas visko, kas užsienietiška ar svetima tautinei kultūrai (svetimybių baimė).

 

 

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ir pasirinkus demokratiškos valstybės kelią, neabejotinai reikėjo sukurti liberalią teisinę bazę, kuri sudarytų galimybes plėtoti žmogaus teises ir laisves visuomenėje. Liberalūs įstatymai, užtikrinantys asmenų lygybę, buvo priimti. Tai Pilietybės, Švietimo, Tautinių mažumų ir kiti įstatymai, kurie sudarė prielaidas formuotis harmoningiems ir stabiliems visuomeniniams santykiams, kurių pagrindas būtų tarpusavio supratimas ir tolerancija įvairių kultūrų, rasių, konfesinių, socialinių ir kitų visuomenės grupių atžvilgiu. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir NATO privalu tapo perimti vakarų pasaulio vertybes, pagrįstas tolerancijos ir supratimo idėjomis. Svarbu buvo ne tik sukurti teisinį pagrindą plėtoti asmenų lygybės principą nepaisant jų rasės, kultūros, religijos, socialinių ir kitų skirtumų, tačiau ir užtikrinti galimybes realiai sukurti tolerantišką visuomenę visuose gyvenimo srityse.

Lietuvos visuomenė nėra vienalytė, čia gausu skirtingų asmenų grupių, gyvenančių vienoje šalyje, todėl kuriant tolerantiškus įstatymus ir jų realų įgyvendinimą visuomenėje svarbu atsižvelgti į valstybės gyventojų tautinę, rasinę, religinę, socialinę ir kitokią sudėtį.

2001 m. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atliko gyventojų surašymą šalyje. Jo duomenimis Lietuvos Respublikoje gyveno 3 483 972 nuolatiniai gyventojai. Surašymo metu stengtasi nustatyti, kokių tautybių žmonės gyvena Lietuvoje. Buvo žymima tautybė, kurią nurodė pats apklausiamasis. Vaiko tautybę nurodė tėvai. Gyventojų surašymas parodė, kad Lietuvoje gyvena 83,45 procentai lietuvių, 6,74 procentai lenkų, 6,31 procentų rusų, 1,23 procentų baltarusių, 0,65 procento ukrainiečių, 0,12 procento žydų, po 0,09 procento vokiečių ir totorių, 0,08 procento latvių, 0,07 procento romų, 0,04 procento armėnų ir 0,12 procento kitų tautybių asmenų. 0,94 procento asmenų savo tautybės gyventojų surašymo metu nenurodė.

2001 m. surašymo duomenimis Lietuvoje gyveno 115 tautybių žmonės, tačiau tik 29 tautines grupes sudarė 100 ir daugiau gyventojų. Lietuvos Respublikos piliečiai sudaro 99 % gyventojų, Rusijos – 0,4 %, kitų valstybių – 0,2 %, asmenų, neturinčių pilietybės – 0,3 %, savo pilietybės nenurodė – 0,1 % gyventojų.

Europos vertybinių tyrimų grupės 2000 m. atlikto tyrimo duomenimis Lietuvos visuomenė yra viena ksenofobiškiausių Europoje. Pavyzdžiui, žydų kaimynystės nepageidautų 23 % Lietuvos gyventojų. 22,7 % Lietuvos gyventojų nenorėtų, kad jų kaimynystėje gyventų imigrantai. 94,2 % lietuvių yra įsitikinę, kad jie turi pirmumo teisę gauti darbą, o tik po to emigrantai. 52,2 % gyventojų mano, kad nereikia priimti pabėgėlių. 58 % lietuvių nepasitiki užsienio bendrovėmis. 2003 metais atlikti tyrimai Lietuvoje parodė, kad net 80 procentų apklaustųjų nepritartų savo palikuonių santuokai su kitos rasės atstovu. Lietuvos visuomenė yra viena ksenofobiškiausių visuomenių visoje Europos Sąjungoje.

Atsižvelgiant į nevienalytę Lietuvos visuomenę, Lietuvoje veikia nemažai institucijų ir organizacijų, kovojančių su rasizmu ir ksenofobija, siekiant sumažinti šiuos reiškinius šalyje. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo, Lietuvoje yra vykdoma švietimo reforma, kiekvienais metais vis labiau orientuota į toleranciją rasių ir tautybių atžvilgiu. Lietuvoje ypatingai saugomas visų tautybių kultūrinis paveldas.

Didelis vaidmuo tolerantiškos, daugiakultūrinės visuomenės vystymuisi priklauso žiniasklaidai ir nevyriausybinėms organizacijoms, o netiesiogiai – masinės kultūros skverbimuisi į visas visuomenės gyvenimo sferas. Lietuvoje veikiantis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas formuoja ir įgyvendina darnią tautinių santykių politiką. Departamentas daug dėmesio skiria rasinio bei tautinio pakantumo ir tolerancijos ugdymui, rasinių ir tautinių stereotipų šalinimui bei kitos tautybės ir rasės asmenų įvaizdžio gerinimui šalyje.

Vienas veiksmingiausių būdų, skatinančių toleranciją bei mažinančių ksenofobiją, yra kultūros, tradicijų, mentaliteto pažinimas, todėl Lietuvoje vykdoma Tautinių mažumų bendruomenių kultūrinės veiklos rėmimo programa, vyksta įvairūs tautinių mažumų kultūros festivaliai, vykdoma romų integravimo į Lietuvos visuomenę programa, taip pat įvairios programos, siekiant pažinti ir suprasti žydų kultūrą, didinti toleranciją ir pakantumą šioje srityje.

Lietuvoje yra taip pat sukurta teisinė bazė, užtikrinanti lygias galimybes visiems asmenims, nepaisant jų rasės, tautybės, lyties, religijos, socialinės padėties ir kitų pagrindų. Lietuvos įstatymuose yra numatyta teisinė atsakomybė už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei. Baudžiamojo kodekso 169 straipsnis numato atsakomybę už diskriminavimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės. Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę.

Tačiau ne vien nacionaliniu lygiu yra priimami teisiniai įsipareigojimai užtikrinti asmenų lygybę ir diskriminacijos draudimą šalyje. Asmenys ir institucijos valstybės viduje ir tarptautinėje bendrijoje siekia užtikrinti, kad mažėtų netolerancijos, rasizmo ir ksenofobijos apraiškos. Lygybė yra vienas iš žmogaus teisių ir laisvių principų. Tai matas, kuris pripažįsta individų skirtumus ir kartu suteikia universalią apsaugą bei garantijas.

Lietuva yra pasirašiusi ne vieną tarptautinį dokumentą, užtikrinantį asmens teisių garantijas ir apsaugą lygybės įtvirtinimo ir diskriminacijos draudimo srityje, tiek pasauliniu, tiek regioniniu mastu.

Jungtinių Tautų organizacijos įstatuose skelbiamas vienas iš organizacijos tikslų – tarptautinis bendradarbiavimas žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių plėtros ir pagarbos skatinimo srityje be rasės, lyties, kalbos ar religijos skirtumų. Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė šiuos tarptautinius dokumentus, siekiant užtikrinti pagrindines asmenų teises, kartu ir lygybės principą: Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinius protokolus. Pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 28 straipsnį įkurtas Žmogaus teisių komitetas nagrinėja valstybių – minėto pakto dalyvių – pranešimus apie priemones, kurių jos ėmėsi paktu pripažintoms teisėms įgyvendinti, ir apie pažangą, pasiektą įgyvendinant šias teises. Lietuva taip pat yra pripažinusi minėto komiteto kompetenciją priimti ir nagrinėti individualius pranešimus pagal Pakto fakultatyvinį protokolą.

Iš kitų tarptautinių konvencijų, kurias yra priėmusi Lietuvos Respublika, kovojančių su rasizmu ir ksenofobija, paminėtinos: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos papildomi protokolai, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, Europos socialinė chartija, Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už ją, Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir kitos.

 

 

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis, šalia kitų pagrindų, draudžia bet kokią diskriminaciją dėl rasės arba etninės priklausomybės. 2000 m. birželio 29 d. buvo priimta Europos Sąjungos Tarybos direktyva 2000/43/EB, kuri įgyvendina vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės. Šios direktyvos 2 straipsnyje pateikta diskriminacijos sąvoka, o diskriminacijos draudimas dėl rasinės ar etninės priklausomybės apima tokias sritis kaip įsidarbinimą ir darbo sąlygas, atleidimą ir darbo atlyginimą, taip pat narystę ir dalyvavimą darbuotojų ar darbdavių organizacijose, kurių nariai turi tam tikrą profesiją, įskaitant tokių organizacijų teikiamą naudą.

Europos Sąjunga nuolat skatina iniciatyvas, nukreiptas prieš rasizmą ir ksenofobiją. Europos Sąjungos Taryba kuria programas, kurios turi užtikrinti diskriminacijos eliminavimą Europos Sąjungos valstybėse narėse. Šios programos apima ne tik kovą su diskriminacija dėl rasės ar etninės priklausomybės, bet ir kitais pagrindais, išskyrus diskriminaciją dėl lyties. Europos Sąjungos Taryba pabrėžia, jog šios programos yra skirtos didinti su diskriminacija susijusių klausimų supratimą geriau atpažįstant šį reiškinį ir įtvirtinant politikos ir praktinės veiklos veiksmingumą, taip pat ugdyti gebėjimą veiksmingai užkirsti kelią diskriminacijai ir ją įveikti, pirmiausia stiprinant organizacijų veiklos priemones, remiant keitimąsi informacija ir gera praktika bei kuriant Europos lygmens tinklus ir kartu atsižvelgiant į konkrečius įvairių diskriminacijos formų ypatumus. 

Konkrečioms problemoms, susijusioms su rasizmu ir ksenofobija Europos Sąjungoje, Europos Sąjunga turi specialiąją priežiūros instituciją – Europos rasizmo ir ksenofobijos monitoringo centrą. Šio centro tikslas - kovoti su rasizmu, ksenofobija ir antisemitizmu visoje Europoje. Centras stebi rasistinių, ksenofobinių ir antisemitinių reiškinių paplitimą ir raidą, bei skatina “gerą praktiką” valstybėse narėse, renka, analizuoja duomenis ir statistinę informaciją. Centrui vadovauja valdyba, į kurią po vieną atstovą skiria valstybės narės.

Europos Sąjungos teisinės sistemos lygmenyje yra svarbios dvi Europos Tarybos direktyvos, siekiant užkirsti kelią rasizmui ir ksenofobijai- tai Tarybos direktyva 2000/43/EB ( “Rasinė” direktyva) ir Tarybos direktyva 2000/78/EB (Užimtumo direktyva).

Dauguma iš 25 ES narių perkėlė direktyvas į savo nacionalinę teisinę sistemą, taip sukurdamos pagrindą didesniam informuotumui apie šią sritį ir geresnei šios srities praktikai, tačiau keturios iš valstybių narių- Vokietija, Liuksemburgas, Suomija ir Austrija, buvo perduotos Europos Teisingumo Teismui dėl to, kad neįvykdė Rasinės lygybės direktyvos reikalavimų, tos pačios valstybės narės buvo perduotos Europos Teisingumo Teismui, nes neįvykdė Užimtumo direktyvos reikalavimų.

Tai kad dauguma ES valstybių narių yra įgyvendinusios minėtų direktyvų reikalavimus ir tai padarė laiku, yra ženklas, jog daugumoje ES valstybių narių šis klausimas yra aktualus labiau nei bet kada anksčiau. Svarbu tai, kad kai kurios valstybės narės ne tik įgyvendino Rasinės lygybės direktyvą, bet ir priėmė teisės aktus, kurie yra nesusiję su Rasinės lygybės direktyvos įgyvendinimu, tačiau sudaro palankesnes sąlygas kovai su rasizmu ir ksenofobija. Kai kurios valstybės narės priėmė teisės aktus dėl rasistinių įvykių kaltininkų, kitos sugriežtino sankcijas už rasistinius nusikaltimus.

Tačiau yra tam tikrų prieštaravimų, susijusių su nacionaline teisėkūra valstybėse narėse. Priimti teisės aktai, išplečiantys mažumų teises tam tikrose srityse, tačiau padaryti tam tikri pakitimai teisės aktuose, kurie susiaurina mažumų teises ir riboja jų galimybes. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse priimti teisės aktai, ribojantys užsieniečių santuokos teisę, kitose- priimti teisės aktai, draudžiantys dėvėti religinio tikėjimo ženklu esančius darbužius mokyklose ir darbo vietose, o šių drabužių atsisakyti nenorintys asmenys patiria tam tikrą atskirtį visuomenėje. Taip pat kai kurios šalys narės riboja pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje, kitos nurodo teisės aktais, kad imigrantai nėra laukiami šalyje ne dėl ekonominių, bet dėl politinių priežasčių. Blogai nėra tai, kad imigracijos politika yra ribojanti, tačiau tai, kad kai kuriais imigracijos atvejais visuomenei leidžiama suprasti, kad imigrantai nepageidaujami, taip yra skatinamas nusistatymas prieš kitataučius.