Lietuvoje atviros diskusijos apie seksualumą ar lytinę orientacija vis dar sukelia prieštaringas reakcijas: nuo paprasčiausio nepadorumo ar gėdos iki labai kategoriškų ir drastiškų pasisakymų. Ši tema, glaudžiai susijusi su labai privačiais ir asmeniškais žmonių išgyvenimais išlieka viena jautriausių daugelyje pasaulio visuomenių. Dažnai ji būna apipinta kompleksais, neracionaliomis ir nepagrįstomis baimėmis. Tačiau kalbėti apie tai būtina, visų pirma dėl to, kad seksualinis identitetas, su juo susiję emociniai potraukiai, būdingi kiekvienam brandžiam žmogui. O nuo kiekvieno žmogaus gerovės, saugumo ir jaučiamos pagarbos jausmo priklauso ir visos visuomenės gerbūvis.

Lietuvoje atviros diskusijos apie seksualumą ar lytinę orientacija vis dar sukelia prieštaringas reakcijas: nuo paprasčiausio nepadorumo ar gėdos iki labai kategoriškų ir drastiškų pasisakymų. Ši tema, glaudžiai susijusi su labai privačiais ir asmeniškais žmonių išgyvenimais išlieka viena jautriausių daugelyje pasaulio visuomenių. Dažnai ji būna apipinta kompleksais, neracionaliomis ir nepagrįstomis baimėmis. Tačiau kalbėti apie tai būtina, visų pirma dėl to, kad seksualinis identitetas, su juo susiję emociniai potraukiai, būdingi kiekvienam brandžiam žmogui. O nuo kiekvieno žmogaus gerovės, saugumo ir jaučiamos pagarbos jausmo priklauso ir visos visuomenės gerbūvis.

Seksualinė orientacija dažnai apibrėžiama kaip asmens emocinis, romantiškas ar seksualinis potraukis kitam asmeniui. Suprantama, tai sudėtingas įvairiapusis jausmas, galutinai susiformuojantis asmens lytinio brendimo metu ir suaugus nebegali pasikeisti. Žmogus, jaučiantis potraukį priešingos lyties asmeniui vadinamas heteroseksualios orientacijos, o tos pačios lyties asmeniui – homoseksualios. Kartais asmuo gali skirtinga apimtimi jausti potraukį tiek priešingos, tiek tos pačios lyties asmenims ir tai vadinama bieseksualumu.

Šiuolaikinis mokslas homoseksualumo ar biseksualumo nebelaiko nei liga, nei iškrypimu - jų nerasime Pasaulio Sveikatos Organizacijos patvirtintame ligų saraše. Didžioji dauguma pasaulio protinių ligų specialistus vienijančių organizacijų (pvz. Amerikos Psichiatrų Asociacija) nelaiko homoseksualumo ar biseksualumo protine liga ir pasisako prieš bet kokias “terapijas” ar kitokias priemones kuriomis “gydomi” ne heteroseksualios orientacijos žmonės. Kitaip sakant, tai kas būdinga tam tikrai žmonių daliai (manoma, kad homoseksualios ir biseksualios orientacijos žmonės sudaro atitinkamai 5 ir 5 proc. visų individų ir šis skaičius yra vienodas visose šalyse) yra normalu, natūralu, neišvengiama ir negali būti pakeista pačio asmens ar kitų asmenų valia.

Visos trys seksualinės orientacijos yra natūralios, skirtingai būdingos atskiriems žmonėms, todėl turi būti pripažįstamos ir suprantamos.

Štai ką apie homoseksualumą yra pasakęs Zigmundas Froidas (1935): “homoseksualumas tikrai nėra privalumas, tačiau jo nereikia gėdytis, tai nėra yda ar degradacija. Be to, jo negalima klasifikuoti kaip ligos”.

Seksualinių mažumų socialinė padėtis

Z. Froido žodžiai puikiai tinka ir šiandien. Būti homoseksualu net ir XXI amžiaus visuomenėje “nėra privalumas”. Seksualinės mažumos yra viena iš labiausiai be pagrindo nukenčiančių ir į socialinę atskirtį patenkančių asmenų grupių. 2003 m. visuomenės apklausų būdu atlikto visuomenės tolerancijos tyrimo duomenimis, kas ketvirtas Lietuvos gyventojas nenorėtų kaimynystėje gyventi su homoseksualios orientacijos asmeniu. Kas dešimtasis apklaustasis sutiko, kad visais atvejais galima pateisinti tai, kad darbdavys atsisako į darbą priimti homoseksualios orientacijos asmenį. Turint omenyje, kad asmenų, priklausančių seksualinėms mažumoms, procentas visuomenėje nėra didelis, Lietuvos gyventojai daugeliu atveju nepakantumą seksualinėms mažumoms jaučia ne remdamiesi asmenine patirtimi, o tiesiog žinių stoka ir bendro pobūdžio įtarumu nepažįstamiems reiškiniams, kurio atsiradimui, stereotipų palaikymui didelę įtaką daro masinės visuomenės informavimo priemonės.

Pakanka paminėti plačiai išplitusius stereotipus apie homoseksualių asmenų profesijas. Tiek visuomenės informavimo priemonėse, televizijos, radijo pramoginėse laidose nuolat eskaluojami “gėjaus-dizainerio” ar “lezbietės-sunkvežimio vairuotojos” stereotipai kuria išankstinį nusistatymą, kad homoseksualios orientacijos žmonės gali realizuoti save tik labai siaurose profesinėse srityse. Tačiau tai daroma be jokio objektyvaus pagrindo. Dauguma tyrimų rodo, kad homoseksualios ar biseksualios orientacijos asmenys veikia pačiose įvairiausiose srityse, jų yra įvairiausiuose visuomenės sluoksniuose. Seksualinė orientacija, lygiai taip pat kaip lytis ar odos spalva dažniausiai neturi jokios įtakos asmens gebėjimui atlikti vieną ar kitą darbą. Konkrečiose darbo srityse svarbios visiškai kitos asmens vidinės savybės. Stereotipų ir mitų palaikymas tik dar labiau apsunkina homoseksualių asmenų galimybes siekti karjeros ir realizuoti savo gebėjimus įvairiose srityse bei bando paniekinti homoseksualių asmenų socialinį vertingumą.

Sudėtingą seksualinių mažumų situaciją parodo 2003 m Lietuvos gėjų lygos atlikta homoseksualių asmenų apklausa (išsamų jos apibendrinimą galima rasti čia). Tyrimo duomenimis, nors 89 procentai homoseksualių asmenų slepia savo lytinę orientaciją viešajame gyvenime (88 proc. ją slepia darbovietėje), tačiau beveik kas penktas apklaustasis prisipažino bent kartą patyręs diskriminaciją dėl seksualinės orietnacijos. 67 procentai apklaustųjų prisipažino slepiantys savo lytinę orientaciją nuo tėvų. Šie skaičiai parodo, kad Lietuvos visuomenė yra labai homofobiška ir dauguma homoseksualių asmenų, bijodami aplinkinių ir artimų žmonių reakcijos labiau linkę apsimetinėti, nerodyti savo tikrųjų jausmų, nei atvirai juos deklaruoti. Jau minėta, kad seksualinė orientacija dažniausiai visiškai nesusijusi su asmens gebėjimu dirbti vieną ar kitą darbą, tačiau kas dešimtas apklausos dalyvis įtarė, kad į darbą nebuvo priimtas vien tik dėl savo lytinės orientacijos. Situacijos sudėtingumą parodo ir dar viens skaičius – net 63 procentai apklaustųjų teigė pagalvoję apie emigraciją, kaip būdą išspręsti problemas, patiriamas dėl seksualinės orientacijos Lietuvoje. 

Seksualinių mažumų socialinę padėtį Lietuvoje dar labiau komplikuoja tai, kad homoseksualumas dažnai neskiriamas nuo pedofilijos. Visiškai savanoriški dviejų suaugusių homoseksualių asmenų lytiniai santykiai pagal tarybinius baudžiamuosius įstatymus buvo laikomi nusikalstamu.

Seksualinių mažumų teisių apsauga

Vadovaujantis šiuo metu pasaulyje vyraujančia ir moksliniais tyrimais pagrįsta nuomone, kad homoseksualumas ar biseksualumas yra natūrali, įgimta ir nepakeičiama asmens savybė, iškyla klausimas – kaip teisiškai apsaugoti šių asmenų teisėtus interesus? Šie interesai apima eilę probleminių šeimyninio ir asmeninio gyvenimo sričių. Jei homoseksualūs santykiai traktuojami kaip normalūs dviejų žmonių santykiai ar jiems turi būti taikoma tokia pati teisinė apsauga kaip ir heteroseksualiems santykiams?  Ar gali homoseksualios poros teisiškai įforminti savo santykius? Ar vienas iš partnerių gali paveldėti kaip tai atsitinka mirus vienam iš sutuoktinių heteroseksualių santykių atveju? Ir t. t. Žinant daugeli pasaulio visuomenių įsišaknijusius mitus ir stereotipus, suprantama, kad ne visur į šiuos klausimus pradėta drąsiai ieškoti atsakymų. Nors absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių homoseksualūs santykiai nebelaikomi nusikalstamais, tačiau tik nedidelė dalis šalių ryžosi tolimesniems žingsniams – homoseksualių porų partnerystės ir santuokos įteisinimui. Toliau trumpai apžvelgiama homoseksualių asmenų teisių pripažinimo ir apsaugos raida.

Homoseksualių asmenų teisių apsauga, palyginus su kitomis žmogaus teisėmis (pvz. teisę nebūti diskriminuojamam dėl etninės priklausomybės ar odos spalvos), suvokta ir daugelyje valstybių (tame tarpe ir vakarų demokratijų) įteisinta pakankamai neseniai. Kaip pavyzdį galima paminėti, kad dar 1986 m. sprendime Bowers v. Hardwick JAV Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas Džordžijos valstijos įstatymo, kuris kriminalizavo tam tikrus homoseksualius intymius santykius (kai tokie pat heteroseksualūs santykiai buvo nebaudžiami), konstitucingumą, pasisakė, kad valstijos turi teisę bausti tokį elgesį, kuris jų laikomas „nemoraliu“. Tiesa, sprendimas buvo priimtas minimalia teisėjų balsų persvara ir jau tada buvo smarkiai kritikuojamas. Iki pat 2003 m. keturiose JAV valstijose veikė įstatymai, kriminalizavę tam tikro pobūdžio savanoriškus intymius santykius tarp tos pačios lyties atstovų, kai toks pat heteroseksualių porų elgesys buvo leidžiamas. Galutinis taškas tokio pobūdžio diskriminacinių „moralinių“ įstatymų taikyme buvo padėtas 2003 m. garsiąjame JAV Aukščiausiojo teismo sprendime Lawrence v. Texas.

Teismas, kartu panaikindamas liūdnai pagarsėjusį 1986 m. sprendimą, pasisakė, kad homoseksualių asmenų

 „teisė į laisvę, kurią garantuoja JAV Konstitucija, suteikia jiems teisę elgtis laisvai, be valstybės kišimosi į jų santykius <...> jų privatus gyvenimas turi būti gerbiamas <...> Valstybė negali žeminti homoseksualių žmonių egzistencijos ar kontroliouti jų likimą, paversdama jų privačius intymius santykius nusikaltimu.“ 

 Nors šis sprendimas ir nesuteikė homoseksualiems asmenims platesnių teisių į santuoką ar partnerystę, tačiau laikomas svarbiu žingsniu, galutinai užtikrinusiu homoseksualių asmenų santykių pripažinimą ir teisės į privataus gyvenimo neliečiamumo garantavimą JAV. Šiuo sprendimu nekonstitucinėmis paskelbto visos teisės normos, baudusios savanoriškus homoseksualių asmenų intymius santykius.

Tuo tarpu Europoje homoseksualios lytinės orientacijos asmenų privačių santykių apsauga buvo suvokta ir įteisinta gerokai anksčiau nei JAV. Jau 1981 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) padarė tai, ko neįstengė padaryti JAV Aukščiausiasis teismas 1986-aisiais. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Dudgeon v. United Kingdom (1981) tapo pirmuoju, svariu tarptautiniu homoseksualių asmenų teisių pripažinimu pasaulyje. EŽTT ženklia balsų dauguma pripažino, kad Didžiosios Britanijos įstatymai, priimti dar XIX a. tačiau vis dar taikyti praktikoje, kriminalizavę laisvanoriškus suaugusių homoseksualių asmenų intymius santykius pažeidė žmogaus teisę į privataus gyvenimo apsaugą – Konvencijos 8 str. Teismas, pripažindamas mokslo ir pažinimo pažangą naikinant prietarus ir mitus apie homoseksualumą, teigė:

„Lyginant su tuo laikotarpiu, kuomet buvo priimti nagrinėjami įstatymai, supratimas apie homoseksualumą bei tolerancija jam yra daug didesni. Tai parodo faktas, kad didžiojoje daugumoje Europos Tarybos valstybių narių tokie homoseksualūs santykiai nebelaikomi baustinu nusikaltimu <...> Nors visuomenė nariai, kurie laiko homoseksualius santykius nemoraliais gali būti šokiruoti, pasijusti užgauti ar sutrikę dėl to, kad homoseksualūs aktai atliekami privačioje aplinkoje, tačiau tai negali būti priežastimi skirti bausmes laisvanoriškai ir privačiai tokius aktus atliekantiems suagusiems žmonėms.“

Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas Europą išvedė daugiau nei dviems dešimtmečiais į priekį aplenkdamas JAV ir dar kartą patvirtindamas tendenciją, kad Europa visados buvo atskirų žmogaus teisių pripažinimo lopšiu.

Po šio sprendimo sekė keletas kitų sprendimų, tiesiogiai lietusių homoseksualios ar biseksualios lytinės orientacijos žmonių teises. 1991 m. beveik tapačioje byloje Norris v. Ireland EŽTT dar kartą patvirtino savo nuostata, kad vien egzistavimas galimai praktikoje taikomų įstatymų, kurie kriminalizuoja laisvanoriškus privačius homoseksualių suaugusių asmenų intymius santykius pažeidžia žmogaus teisę į privatumą. Tokia pat išvada priimta ir 1993 m.byloje Modinos v. Cyprus, kur Teismas pasakė, kad vien tokio pobūdžio įstatymų buvimas pažeidžia asmens teisę į privatumą net ir tada, kai valstybė laikosi politikos tokių įstatymų praktiškai netaikyti.

Kitas svarbus homoseksualių asmenų teisių aspektas nagrinėtas byloje Salgueiro da Silva Mouta v Portugal, 1999 m.  Buvo sprendžiamas klausimas, ar Portugalijos teismo sprendimas atimti vaiko (mergaitės) globos teisę iš išsiskyrusio tėvo ir perduoti globą motinai dėl tėvo homoseksualios lytinės orientacijos nepažeidė Konvencijos.  Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė sprendimą, kad asmuo buvo diskriminuotas dėl seksualinės orientacijos taip pažeidžiant žmogaus teisę į privataus gyvenimo neiliečiamumą (8 Konvencijos str. imant kartu su 14 str).

Tais pačiais metais EŽTT priėmė dar du sprendimus, sustiprinusius homoseksualių asmenų teisių apsaugą. Dvejose bylose prieš Didžiąją Britaniją (Smith and Grady ir Lustig-Prean and Beckett). Pareiškėjai (vyras ir moteris) atskirose bylose apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui Didžiosios Britanijos politiką, nukreiptą prieš homoseksualių asmenų tarnavimą specialiosiose kariuomenės pajėgose. Pareiškejai skundėsi, kad buvo atleisti iš oro pajėgų vien dėl to, kad buvo homoseksualios lytinės orientacijos. Teismas, nagrinėdamas šias dvi į vieną sujungtas bylas pažįmėjo, kad diskriminavimas dėl lytinės orientacijos neleistinumu ir nepriimtinumu prilygsta diskriminavimui dėl rasės, etininės kilmės ar odos spalvos:

 „ Teismas pastebi, kad <...> atliktas tyrimas parodo kad tokie (kitų kariuomenės narių (aut. Past) požiūriai vyravo tarp stereotipinių išsireiškimų, nukeitptų prieš homoseksualios orientacijos asmenis, ir miglotų pamąstymų dėl nerimo, kurį sukeltų homoseksualių kolegų buvimas. Ta apimtimi, kad šie išsireiškimai demonstruoja šališkumą ir heteroseksualios daugumos išankstinį nusistatymą prieš homoseksualią mažumą, šie neigiami nusistatymai patys savaime negali būti Teismo laikomi labiau pakankama priežastimi kišimuisi į anksčiau išdėstytas pareiškėjų teises, nei bet kurie rasiniai, etnniai ar neigiami nusistatymai prieš kitos odos splavos žmones.“ 

2002 metais vieną svarbiausių pergalių Europos Žmogaus Teisių Teisme pasiekė asmenys, pakeitę lytį. Dvejose bylose prieš Didžiąją Britaniją (Goodwin ir I) teismas pripažino, kad Didžiosios Britanijos atisakymas pakeisti asmens duomenis po lyties pakeitimo operacijos pažeidė žmogaus teisę į privataus gyvenimo apsaugą (Konvencijos 8 str.) bei teisę sukurti šeimą (Konvencijos 12 str.). Teismas Goodwin sprendime pžįmėjo, kad

 „Šiuo metu nėra aiškių apibendrinimų apie transeksualuą sukeliančias priežastis, ypač apie tai, ar tai išimtinai psichologinis ar fiziologinių skirtumų smegenyse sukeltas reiškinys. Nacionalinėje byloje Bellinger v. Bellinger buvo surinkta nemažai ekspertų įrodymų, kad vis labiau pritariama seksualinių skirtumų smegenyse, susiformuojančių dar iki gimimo, atradimams, tačiau mokslinių įrodymų šiai teorijai pilnai pagrįsti dar nepakanka. Tačiau Teismo nuomone daug svarbiau yra tai, kad transeksualumas tarptautiniu mastu plačiai pripažįstamas kaip medicininė būklė, kuriai suteikiamas gydimas, siekiant palengvinti asmenų kančias“. Todėl Teismas laiko daug svarbesniu dalyku tai, kad „yra aiški ir neginčijama taprtautinė tendencija, pagal kurią transeksualai ne tik vis palankiau priimami į visuomenę, bet ir linkstama į teisinį lytį pakeitusių asmenų naujos seksualinės tapatybės įtvirtinimą“. Teismas taip pat pabrėžė, kad nepatenkinama lytį pakeitusių asmenų teisnės apsaugos situacija toliau nebegali būti išlaikoma. Šiomis nuostatomis taip pat pasiremta sėkmingoje transeksualams byloje Van Kuck v. Germany (2003), kur Teisms pabrėžė, kad „viena esminių Konvencijos nuostatų yra pagarba žmogaus orumui ir laisvei, todėl transeksualams suteikiama teisė į asmeninį vystymąsi bei fizinį ir moralinį saugumą“.

2003 m Europos Žmogaus teisių Teismas byloje Karner v. Austria pripažino Austrijos Aukščiausiojo teismo sprendimą, kuriuo homoseksualui nebuvo leista pratęsti nuomos sutarties bute, kuriame jis anksčiau gyveno su partneriu, kuris mirė (nors heteroseksualiems partneriams tokia teisė po sugyventinio-partnerio mirties buvo išsaugoma). Nors Austrijos vyriausybė bandė įtikinti Teismą, kad tokiu draudimu  siekta apsaugoti „tradicinę šeimą“, tačiau Teismo nuomone, draudimas nebuvo būtina priemonė šiam tikslui pasiekti.

Europos Sąjungos teisės suteikiama apsauga

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pripažindamas homoseksualių ir biseksualių asmenų teises vadovavosi bendrosiomis Žmogaus teisių konvencijos nuostatomis. Konvencijoje nėra tiesiogiai įtvirtintų nuostatų, mininčių lytinę orientaciją. Panaši situacija ilgą laiką vyravo ir Europos Sąjungos teisyne, kur niekur nebuvo tiesiogiai užsimenama apie lytinę orientaciją. Galima pasakyti, kad iki 1997 m Europos Sąjungos teisėje nebuvo nuostatų, draudusių asmenų diskriminaciją dėl lytinės orientacijos.

Iki pat 1997 m Europos Sąjungos teisės nuostatose nebuvo įtvirtinta asmenų apsauga nuo diskriminavimo dėl seksualinės orientacijos. Tačiau buvo bandoma išsiaiškinti, ar tokią apsaugą gali suteikti kitos, diskriminavimą dėl lyties draudusios nuostatos. Čia verta paminėti keletą svarbių Europos Teisingumo Teismo bylų. Europos Teisingumo Teismo praktikoje buvo palaipsniui bandoma išplėsti nediskriminavimo dėl lyties, kaip fizinės duotybės (angl. sex) sampratą, išeinant už vienodo moteriškos ir vyriškos lyties traktavimo ribų – vertinant lytį kaip asmenybės dalį (angl. gender), o tai savo ruožtu iškėlė seksualinio identiteto bei seksualinės orientacijos klausimus. Šiuo aspektu svarbios dvi garsios bylos: P v S and Cornwall County Council bei vėlesnė Grant v South-West Trains byla.

Byloje P v S and Cornwall County Council buvo iškeltas klausimas – ar Direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo (Direktyva 76/207/EEB) nuostata, kad „vyrams ir moterims garantuojamos vienodos sąlygos be jokios diskriminacijos dėl lyties“ turėtų taip pat būti taikoma ir asmenims, pakeitusiems savo biologinę lytį, t. y. ar transeksualo atleidimas iš darbo, pagrįstas asmens lyties pasikeitimo, reikštų Direktyvoje įtvirtinto diskriminacijos dėl lyties draudimo pažeidimą?

Nors abiejų bylos šalių (tiek Komisijos, tiek Didžiosios Britanijos atstovų) nuomone, transeksualų apsauga nepateko į Direktyvos veikimo sritį, taip pat ir į jos tikslus, tačiau Teismo nuomonė buvo kita: „Direktyva yra lygybės principo išraiška tam tikroje srityje, o lygybės principas yra vienas iš fundamentaliųjų Bendrijų teisės principų“, „teisė nebūti diskriminuojamam dėl lyties yra viena iš fundamentalių žmogaus teisių, kurių apsaugą teismas turi pareigą garantuoti“. Dėl to Direktyvos taikymo sfera negali būti apribota vien remiantis faktu, kad asmuo yra vienos lyties ar kitos – Direktyvos tikslas yra užtikrinti, kad asmuo nebūtų diskriminuojamas dėl priežasčių, susijusių su lytimi ir seksualiniu identitetu. „Toleruoti tokią diskriminaciją reikštų nesugebėjimą apginti žmogaus orumo ir laisvės, kuriuos garantuoti yra teismo pareiga“.

Taigi Teismas pripažindamas plačiąją lyties sampratą, rėmėsi fundamentalių teisių svarba ir vaidmeniu užtikrinant lygybės ir nediskriminavimo principų įgyvendinimą. Toks plečiamasis Direktyvos, lyties sampratos bei paties asmenų lygybės principo aiškinimas buvo palankiai sutiktas gėjų ir lezbijiečių teises ginančių nevyriausybinių organizacijų, kaip teikiantis vilčių, kad Europos Bendrijų nediskriminavimo dėl lyties teisė galėtų būti taikoma ir užtikrinant nediskriminavimą dėl seksualinės orientacijos.

Tačiau šioms organizacijoms netrukus teko stipriai nusivilti. Byloje Grant v South-West Trains Teismas taip drąsiai nebesilaikė „fundamentalių teisių“ linijos ir Direktyvos 76/207/EEB nuostatų nepraplėtė. Teismo nuomone, „nors pagarba fundamentalioms teisėms, kurios yra sudedamoji bendrųjų teisės principų dalis, yra viena iš Bendrijų aktų teisėtumo sąlygų, šios teisės negali savaime plėsti Sutarties nuostatų taikymo už Bendrijų kompetencijos ribų“. Taigi Teismas nusprendė, kad nei EB sutarties141 (ex 119) straipsnis, nei Direktyvos 76/207/EEB nuostatos nesuteikia asmenims apsaugos nuo diskriminacijos dėl jų seksualinės orientacijos. Teismo sprendimas sulaukė svarių kritinių vertinimų – ypač dėl to, kad nors savo sprendime ir rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, taip pat Pilietinių ir politinių teisių paktu, tačiau visiškai neatsižvelgė į bendrąsias tendencijas, taip pat į tai, kad sprendimo priėmimo metu 7 iš 15 tuometinių ES valstybių narių turėjo nacionalinės teisės nuostatų, pripažįstančių homoseksualius santykius. Taigi, kai kurių autorių nuomone „Teismas pareiškė, kad tokie asmenys ir jų partneriai nenusipelno vienodo požiūrio ir pagarbos Europos Sąjungoje“. Žinoma, Teismas jau turėjo omenyje būsimą sutarties Amsterdamo redakcijos nuostatą, drausiančią seksualinę diskriminaciją, tačiau pasielgė pakankamai formaliai ir atsargiai – nesiryžo šia tendencija remtis plėsdamas Bendrijų kompetenciją srityje, kuri tiesiogiai sutartyje dar nebuvo įtvirtinta.

Tačiau laukti reikėjo tik iki 1997 m. Šiais metais priimta Amsterdamo sutartis įtraukė tiesioginį pagrindą, homoseksualių asmenų teisei nebūti diskriminuojamiems užtikrinti. Tai tapo bene svarbiausiu pasiekimu Europs Sąjungos teisėje užtikrinant minimalią homoseksualių asmenų teisių apsaugą. Europos Bendrijų Steigimo sutarties pakeitimai, padaryti 1997 m Amsterdamo sutartimi bei vėliau jo pagrindu priimtas svarbus antrinės teisės aktas – Užimtumo pagrindų direktyva (2000/78/EB) įtvirtino homoseksualių asmenų teisę nebūti diskriminuojamiems tam tikrose srityse. Minėtas sutarties straipsnis (dabar - 13 str.) skamba taip:

Nepažeisdama kitų šios Sutarties nuostatų ir neviršydama Bendrijai jos suteiktų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali vieningai imtis atitinkamų veiksmų siekiant kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.

2000 m šio straipnio pagrindu priimtas svarbus antrinės teisės aktas – Užimtumo pagrindų direktyva (2000/78/EB), kuri tiesiogiai įtvirtino nuostatą, kad draudžiama asmenų diskriminacija dėl lytinės orientacijos tam tikrose srityse. Pagerindinis šio teisės akto tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą. Direktyva uždraudė tiesioginę, netiesioginę diskriminacją bei priekabiavimą prie asmenų dėl jų seksualinės orientacijos.

Verta pastebėti, kad ši direktyva homoseksualios ar biseksualio lytinės orientacijos asmenims suteikia apsaugą tam tikrose srityse tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą. Direktyva taip pat taikoma atleidimui iš darbo, atlyginimui ir narystei profesinėse darbuotojų organizacijose. Taigi, Europos Sąjungos teisė draudžia nepriimti į darbą, atleisti ar nepaaukštinti asmens, taip pat mokėti jam ar jai mažesnį atlyginimą dėl to, kad jis ar ji yra homoseksualios ar biseksualios lytinės orientacijos.

Lietuva, stodama į Europos Sąjungą įsipareigojo suderinti savi vidaus teisę su ES teisės reikalavimais. Todėl minėtos direktyvos nuostatos buvo perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę.

Seksualinių mažumų apsauga Lietuvos teisėje

Lietuvoje seksualinių mažumų teisėti interesai dar tik pradedami pripažinti. Lietuvos teisė teoriškai įtvirtina būtiną homoseksualių ir biseksualių asmenų teisių apsaugos minimumą – Lietuvos Baudžiamasis kodeksas draudžia skatinti neapykantą asmenims dėl jų lytinės orientacijos, Darbo kodeksas įtvirtina universalų asmenų lygybės darbo santykiuose principą. Tačiau šių nuostatų praktinis taikymas kol kas yra pakankamai menkas. Kitas faktas, rodanti Lietuvos teisės prieštaringumą seksualinių mažumų atžvilgių yra teisės pakeisti lytį reglamentavimas. Nors LR Civilinio kodekso 2.27 str. numato pilnamečio asmens teisę pasikeisti lytį, tačiau įtvirtina nuostatą, kad lyties pakeitimo tvarka turi būti nustatyta papildomu įstatymu. Nors naujasis Civilinis Kodeksas įsigaliojo daugiau nei prieš 5 metus, šis papildomas įstatymas taip ir nebuvo priimtas, o tai savo ruožtu reiškia, kad asmenys mediciniškai lyties Lietuvoje pasikeisti negali. Dar sudėtingiau kalbėti apie kartu gyvenančių homoseksualių porų teisėtų interesų apsaugą. Kol kas nei partnerystė, nei santuoka tarp tos pačios lyties asmenų Lietuvoje negalima, nors kai kuriose liberalesnėse vakarų visuomenėse tai suprantama, pripažįstama ir leidžiama. Tos pačios lyties asmenų santuokos leidžiamos ir pripažįstamos Olandijoje, Belgijoje, Ispanijoje, daugelyje Kanados provincijų. Anglijoje, Skandinavijos valstybėse teisiškai pripažįstami tos pačios lyties asmenų santykiai per partnerystės institutą. Atrodo, kad Lietuvos visuomenė dar nėra pasirengusi tokiems žingsniams.

Vienas esminių teisės aktų, draudžiančių diskriminaciją dėl lytinės orientacijos yra Lygių galimybių įstatymas. Šis įstatymas didžiąja dalimi perkėlė Užimtumo direktyvos nuostatas į Lietuvos nacionalinę teisę taip uždrausdamas asmenų diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos tam tikrose veiklos srityse. Įstatymo 1 str. apibrėžta jo paskirtis– užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų.

Lygių galimybių įstatymo 3 straipsnis numato valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigą įgyvendinti lygias galimybes ir pagal kompetenciją užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės neatsižvelgiant į, lytinę orientaciją ir kitus įstatyme numatytus kriterijus. Taip pat įpareigoja šias institucijas rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, skirtas lygioms galimybėms užtikrinti neatsižvelgiant į asmenų lytinę orientaciją, remti religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų, kitų nevyriausybinių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros bei paramos fondų programas, kurios padeda įgyvendinti lygias asmenų galimybes nepaisant jų lytinės orientacijos ir kitų įstatyme numatytų pagrindų.

Įstatymas taip pat numato pareigą švietimo įstaigoms, mokslo ir studijų institucijoms užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant jų lytinės orientacijos, kai priimama į bendrojo lavinimo mokyklas, profesinio mokymo įstaigas, aukštesniąsias, aukštąsias mokyklas ir kvalifikacijos kėlimo, persikvalifikavimo ir kitus kursus, skiriamos stipendijos ir teikiami kreditai studijoms, sudaromos, rengiamos, tvirtinamos mokymo programos bei jos parenkamos, kai vertinamos žinios. Švietimo įstaigos, mokslo ir studijų institucijos, neformaliojo suaugusiųjų švietimo programų vykdytojai pagal kompetenciją taip pat privalo užtikrinti, kad mokymo programose ir vadovėliuose nebūtų diskriminavimo ir diskriminavimo propagavimo dėl lytinės orientacijos.

Labai reikšminga nuostata įtvirtinta Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnyje. Ji nustato pareigą darbdaviui sudaryti vienodas darbo, valstybės tarnybos sąlygas ir galimybes nepriklausomai nuo darbuotojo lytinės orientacijos kelti kvalifikaciją, siekti sudėtingesnio profesinio mokymo, persikvalifikuoti, įgyti praktinę darbo patirtį, taip pat teikti vienodas lengvatas, naudoti vienodus darbo ir vykdomos valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus, už tokį patį  ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį, imtis priemonių, kad darbuotojas, valstybės tarnautojas nepatirtų priekabiavimo, kad darbuotojas, tarnautojas, pateikęs skundą dėl diskriminacijos, nebūtų persekiojimas ir būtų apsaugotas nuo priešiško elgesio ar neigiamų pasekmių ir taip toliau. Be to, įstatymas taip pat draudžia skelbimuose priimti į darbą, valstybės tarnybą arba mokytis nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos asmenims, sveikiems asmenims, tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenims, asmenims, išpažįstantiems tam tikrą religiją, tam tikrų įsitikinimų asmenis (10 įstatymo straipsnis).

Remiantis šiuo įstatymu Lietuvoje taip pat uždraustas asmenų diskriminavimas dėl lytinės orientacijos vartotojų teisių apsaugos srityje: visiems vartotojams, nesvarbu koks jų amžius, lytinė orientacija, negalia, rasė ar etninė priklausomybė, religija ar įsitikinimai, privalu sudaryti vienodas sąlygas gauti tokius pačius gaminius, prekes ir paslauga, įskaitant aprūpinimą būstu, bei taikyti vienodas apmokėjimo sąlygas ir garantijas už tokius pačius ir vienodos vertės gaminius, prekes ir paslauga. Suteikdamas vartotojams informaciją apie gaminius, prekes ir paslauga arba jas reklamuodamas, užtikrinti, kad šioje informacijoje nebūtų išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas arba teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų bei formuojamos visuomenės nuostatos, kad dėl šių požymių asmuo yra pranašesnis ar menkesnis už kitą.

Šis įstatymas svarbus dar ir tuo, kad turi numatytą jo įgyvendinimo mechanizmą. Jo nuostatų įgyvendinimą prižiūri Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga, į kurią gali kreiptis kiekvienas asmuo, patyręs įstatyme draudžiamą diskriminaciją ar priekabiavimą dėl lytinės orientacijos. 2005 metais sulaukta ir pirmųjų sprendimų, kuriais buvo nustatyti veiksmai, pažeidę homoseksualios lytinės orientacijos Lietuvos piliečių tieses, o pažeidėjai buvo įspėti dėl neteisėtų veiksmų.

Spauskite ant nuotraukos norėdami sužinoti daugiau. 

Rengėjai dėkoja Lietuvos gėjų lygai ir projektui ATVIRI už galimybę pasinaudoti tyrimų rezultatais bei nuotraukomis rengiant šį straipsnį.