Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema.

Žmogaus teisių garantijas galėtume suskirstyti į teisines ir neteisines. Teisinės – tai teisės normų ir institucijų sistema, o neteisinėms garantijoms galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą, visuomenės kultūros lygį.

Teisines žmogaus teisių garantijas galima būtų suskirstyti į materialias, procesines ir institucines.

Materialioms garantijoms priskirtini Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Procesinėms garantijoms visų pirma reikėtų priskirti Konstitucijoje įtvirtintą asmens, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Prie procesinių garantijų priskirtina ir Peticijų įstatyme numatyta teisė kreiptis su peticija į tokias valstybės institucijas, kaip Seimas, Vyriausybė, kad būtų sprendžiami svarbūs su žmogaus teisėmis susiję klausimai ir kt.

Institucinėms garantijoms galėtume priskirti institucijas, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba. Tarp teisinių institucinių garantijų svarbiausia vieta tenka teismams, ne mažiau svarbios ir įvairios kontrolierių institucijos.

Institucinėms žmogaus teisių garantijoms yra skirtas Konstitucijos 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; prireikus Seimas gali steigti ir kitas kontrolės institucijas. Konstitucijos 124 straipsnyje nurodoma, kad savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme.

Taigi Konstitucijoje suformuluotos plačios galimybės žmogaus teisių garantijų sistemai funkcionuoti.

Civiliniame, Baudžiamajame, Administracinių teisės pažeidimų, Civilinio ir Baudžiamojo proceso ir kituose kodeksuose, atskiruose įstatymuose taip pat suformuluotos kai kurios svarbios materialinės ir procesinės žmogaus teisių garantijos ir detalizuoti Konstitucijos principai. Iš įstatymų reikėtų išskirti Peticijų įstatymą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Svarbu, kad asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų, gautų tinkamą teisinę pagalbą civilinėse ir baudžiamosiose bylose.

Iš institucinių garantijų visų pirma reikėtų išskirti teismus. Teismų sistemos organizacija ir veiklos konstituciniai pagrindai bus aptarti skyriuje „Teisminė valdžia“. Lietuvoje veikia Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, administraciniai teismai. Atskirai reikėtų išskirti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali būti traktuojamas ir kaip žmogaus teisių apsaugos institucija, nors skirtingai nuo kai kuriose kitose valstybėse galiojančios praktikos, kad piliečiai gali tiesiogiai kreiptis su skundu į Konstitucinį Teismą (pvz., Vokietijoje ar Austrijoje), vis dėlto nemažai klausimų Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pasiekia asmenims įgyvendinant Konstitucijos 6 straipsnio nuostatas, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 110 straipsnio nuostata, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir matydamas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nors asmuo neturi teisės tiesiogiai reikalauti, kad teismas vienu ar kitu klausimu kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, vis dėlto neretai advokatai, gindami asmens interesus, sugeba pagrįsti tokio žingsnio reikalingumą ir problemą sprendžia Konstitucinis Teismas. Vargu ar toks sudėtingas kelias yra pakankamai efektyvus; ateityje reikėtų tikėtis, kad Konstitucijos ir įstatymų nuostatos bus papildytos ir asmuo galės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Svarbų vaidmenį garantuojant žmogaus teises vaidina ir Seimo kontrolierių bei kitos kontrolierių institucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 straipsnyje numatyta, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų; Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas. Šio Konstitucijos straipsnio trečiojoje dalyje nurodoma, kad prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas, kurių sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas.

Toks konstitucinis reguliavimas nulėmė, kad turime ne vieną, bet kelis Seimo kontrolierius ir kitas kontrolierių institucijas. Konstitucijos 73 straipsnyje Seimo kontrolierių kompetencija įvardyta konkrečiai kaip valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tyrimas ir nėra pakankamai plati, neapima žmogaus teisių pažeidimų kitose srityse. Dėl šios priežasties buvo įsteigtos dar dvi kontrolės institucijos: Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijos, kurių kompetencija šiose konkrečiose srityse yra daug platesnė ir apima ne tik santykius, kylančius dėl netinkamo viešojo administravimo funkcijų vykdymo.

Seimo kontrolierių ir kitos žmogaus teisių kontrolierių institucijos – tai kitų valstybių patirties panaudojimas kuriant Lietuvoje veiksmingą žmogaus teisių apsaugos sistemą. Šios institucijos kildinamos iš ombudsmeno institucijos, kuri susiformavo dar XVII a. Švedijoje.

Seimo kontrolierių institucija Lietuvoje buvo įkurta 1994 m., realizuojant Konstitucijos 73 straipsnio nuostatas. Buvo įsteigtos 5 Seimo kontrolierių pareigybės. 1994 m. sausio 11 d. buvo priimtas Seimo kontrolierių įstatymas, kuris 1998 m. buvo pakeistas, priėmus naują įstatymą, kuriame šiek tiek buvo praplėsti Seimo kontrolierių įgaliojimai, pakoreguoti terminai, pakeistos kai kurios socialinės garantijos (nustatyti kitokie atlyginimo už Seimo kontrolierių darbą dydžiai) ir kt.

1998 m. Seimo kontrolierių įstatymas nustatė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių veiklos teisinius pagrindus, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos organizacinę struktūrą ir įgaliojimus. Kiekvienas pilietis turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, priskirtos kontrolieriaus kompetencijai, pareigūno piktnaudžiavimo ar biurokratizmo.

Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių ir joms prilygintų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Karinėms institucijoms prilyginamos Krašto apsaugos ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir joms pavaldžios institucijos.

Seimo kontrolieriai netiria Respublikos Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Valstybės kontrolieriaus, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų teisėjų veiklos, vietos savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, taip pat prokurorų, tardytojų ir kvotėjų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Seimo kontrolieriai netiria skundų, kylančių iš darbo teisinių santykių, skundų, kuriuos turi nagrinėti teismas, taip pat netikrina teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo.

Skundams paduoti nustatomas vienerių metų terminas nuo skundžiamų veiksmų padarymo. Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, nenagrinėjami, jeigu Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip. Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo skundo gavimo dienos. Prireikus Seimo kontrolierius tyrimo terminą gali pratęsti iki 6 mėnesių.

Baigus nagrinėti skundą surašoma pažyma, kurioje nurodomos tyrimo metu išaiškintos aplinkybės, surinkti įrodymai ir pareigūno veikos juridinis įvertinimas. Su tyrimo rezultatais supažindinamas skundo autorius, įstaigos, kurioje buvo atliekamas tyrimas, vadovas ir pareigūnas, kurio veiksmai buvo tiriami, o prireikus – ir aukštesnės pagal pavaldumą institucijos vadovas, kitos institucijos ar asmenys.

Lygių galimybių kontrolierius tiria skundus dėl lyčių diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo. Pagal Lygių galimybių įstatymo nuostatas nuo 2005 m. pradėtos tirti diskriminacijos bylos dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų.

Lygių galimybių kontrolierius teikia išvadas dėl Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo įgyvendinimo, taip pat pasiūlymus valdžios ir valdymo institucijoms dėl teisės aktų tobulinimo ir lygių teisių įgyvendinimo politikos prioritetų.

Lygių galimybių įstatymai neneigia asmenų skirtumų, o yra valstybės nuostata, kad žmonės turi gerbti vieni kitų vaidmenį visuomenės gyvenime. Kiekvienas žmogus, kiekvienas visuomenės narys turi turėti vienodas galimybes siekti mokslo, profesinio tobulėjimo, karjeros, turi turėti vienodas galimybes saviraiškai kultūros ir meno srityse. Kiekvienas žmogus turi teisę pretenduoti dirbti mėgstamą darbą ir už jį gauti atlyginimą, kuris priklausytų tik nuo atlikto darbo kokybės, profesinių ir dalykinių sugebėjimų.

Skelbimuose priimti į darbą arba mokytis draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę vienai iš lyčių, tautinei ar religinei grupei, tam tikram amžiui, reikalauti iš darbo ieškančių asmenų informacijos apie jų civilinę padėtį, privatų gyvenimą ar šeimos planus.

Kiekvienas asmuo, manantis, kad jam buvo taikomi diskriminuojami veiksmai, arba tapęs seksualinio priekabiavimo objektu, turi teisę kreiptis su skundu į Lygių galimybių kontrolierių. Gavęs skundą, kontrolierius pradeda tyrimą. Skundą galima paduoti per 3 mėnesius nuo skundžiamų veiksmų padarymo. Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, nenagrinėjami, jeigu kontrolierius nenusprendžia kitaip. Kontrolierius atsisako nagrinėti skundą ir ne vėliau kaip per 15 dienų grąžina jį pareiškėjui, jeigu neįmanoma pradėti tyrimo dėl duomenų trūkumo, o pareiškėjas kontrolieriaus prašymu nepateikia reikiamų duomenų. Kai skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriskirtas Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, skundas tuo pačiu klausimu jau buvo išnagrinėtas, yra nagrinėjamas teisme arba pagal įstatymus turi būti nagrinėjamas teisme arba dėl skunde keliamo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas iškelti baudžiamąją bylą, skundą atsisakoma nagrinėti. Jeigu pareiškėjui skundas grąžinamas, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tais atvejais, kai skundas nepriklauso Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, atsisakyme nagrinėti nurodoma, į kokią instituciją tuo klausimu galėtų kreiptis pareiškėjas. Po ištyrimo pakartotinai paduotas skundas nenagrinėjamas, išskyrus atvejus, kai nurodomos naujos aplinkybės ar pateikiami nauji faktai.

Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per vieną mėnesį nuo skundo gavimo dienos. Prireikus kontrolierius tyrimo terminą gali pratęsti iki dviejų mėnesių. Apie tai turi būti informuojamas pareiškėjas.

Tirdamas skundą, kontrolierius turi teisę kreiptis į asmenį, kurio veiksmai nagrinėjami, ir reikalauti paaiškinimo. Tokį paaiškinimą asmuo privalo pateikti per dešimt darbo dienų. Asmenys, trukdantys kontrolieriui atlikti pareigas, atsako pagal įstatymus. Valdžios ir valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos kontrolieriaus reikalavimu privalo nedelsdamos pateikti jam informaciją, dokumentus ir medžiagą, būtinus kontrolieriaus funkcijoms atlikti.

Atlikęs tyrimą, Lygių galimybių kontrolierius gali priimti sprendimą:

1) perduoti tyrimo medžiagą tardymo organams, jeigu nustatomi nusikaltimo požymiai;
2) kreiptis į atitinkamą asmenį ar instituciją ir siūlyti nutraukti lygias teises pažeidžiančius veiksmus ar panaikinti su tuo susijusį aktą;
3) nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas;
4) atmesti skundą, jeigu nepasitvirtino jame nurodyti pažeidimai;
5) nutraukti tyrimą, jeigu pareiškėjas skundą atsiima.

Baigus nagrinėti skundą, parašoma pažyma, kurioje nurodomos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai ir veiksmų juridinis įvertinimas. Pažymą pasirašo kontrolierius. Su tyrimo rezultatais supažindinamas skundo autorius, institucijos, kurioje buvo atliekamas tyrimas, vadovas ir asmuo, kurio veiksmai buvo tiriami. Jiems išsiunčiami arba įteikiami pažymos nuorašai.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo (panašiai kaip ir Seimo kontrolierių įstatymo) pagrindinis tikslas yra skirtas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijai. Įstatymo 2 straipsnyje suformuluoti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos principai: teisėtumas, nešališkumas, viešumas, vaiko teisių ir jo teisėtų interesų prioritetiškumas bei nepriklausomumas priimant sprendimus.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, eidamas tarnybines pareigas, yra nepriklausomas nuo valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų ar piliečių ir vadovaujasi tik įstatymais. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius tiria fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai, kontroliuoja, kaip yra įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimo ratifikuotų konvencijų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, nuostatos Lietuvoje; prižiūri ir kontroliuoja institucijų, susijusių su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, veiklą, dėl kurios pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai; siūlo Seimui ir Vyriausybei priemones, kaip pagerinti Lietuvos Respublikoje įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą; vadovauja Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai; per visuomenės informavimo priemones teikia informaciją visuomenei apie vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, atlikdamas savo pareigas, turi teisę: turėdamas informaciją apie pažeidimus, nenurodytus skunduose, savo iniciatyva pradėti jų tyrimą arba perduoti juos ištirti kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms; susipažinti su išnagrinėtomis teisme bylomis, kurios yra susijusios su vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimu; nekliudomas įeiti į valstybės ir savivaldybių institucijas ar įstaigas, nevalstybines vaikų įstaigas ir susipažinti su jų veikla; reikalauti ir gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų, nevalstybinių institucijų, kitų fizinių ir juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, susijusių su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, informaciją, paaiškinimus, protokolus ir kitus dokumentus, kurie jam reikalingi vykdant šio įstatymo nustatytas pareigas; surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus reikalavimų nevykdymo; teikti pasiūlymus Respublikos Prezidentui, Seimui, Vyriausybei dėl galiojančių teisės aktų pakeitimų ir naujų teisės aktų priėmimo bei politikos, susijusios su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, formavimo, įgyvendinimo ir kt.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų: perduoda skundą kitai institucijai; pareiškia ieškinį teisme; aptikęs nusikaltimo požymių, perduoda medžiagą atitinkamoms institucijoms; įspėja asmenis, pažeidusius vaiko teises ar jo teisėtus interesus; įstaigai, įregistravusiai instituciją, susijusią su vaiko teisių apsauga, kuri savo veikla pažeidė vaiko teises ar jo teisėtus interesus, arba institucijos steigėjui teikia siūlymą svarstyti klausimą dėl institucijos tolesnės veiklos tikslingumo; siūlo tikrinamų ar aukštesniųjų institucijų vadovams, kad jie skirtų drausmines nuobaudas asmenims, kaltiems dėl įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimų, ir kt.

Kaip vieną svarbiausių tarptautinių žmogaus teises garantuojančių institucijų reikėtų išskirti Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šis teismas veikia pagal Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Lietuva ratifikavo Konvenciją 1995 m. balandžio 27 d. (ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.). Norint kreiptis su peticija į Europos Žmogaus Teisių Teismą, svarbu, kad peticija atitiktų Konvencijoje suformuluotus reikalavimus: priimamos kiekvieno fizinio asmens, nevalstybinės organizacijos ar grupės asmenų peticijos, jeigu jose nurodoma, kad yra pažeistos Konvencijoje įtvirtintos teisės; nagrinėjami tik tie skundai, kuriuose yra skundžiama Konvenciją pasirašiusi ir ratifikavusi valstybė ir tik dėl tų faktų, kurie vyko po Konvencijos ratifikavo; nagrinėjami tik skundai dėl teisių ir laisvių, kurias garantuoja Konvencija ir jos protokolai; peticija bus priimta tik tada, jei buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės ir tik per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis valstybės institucijos (dažniausiai teismo) sprendimas, t. y. išnaudotos visos galimybės skųsti šį sprendimą valstybės institucijose.