Europos Žmogaus Teisių Teismas iš viso 39 bylose pripažino Lietuvą pažeidus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Toliau pateikiame atnaujintą 2008 - 2009 m. bylų sąrašą (su trumpa apžvalga), kuriose nustatyti Konvencijos pažeidimai.
* Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 70659/01 ir 74371/01).
2008 m. balandžio 24 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 70659/01 ir 74371/01), konstatuodamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnio (teisė į gyvybę) pažeidimą.
Teismui pareiškėjai skundėsi, kad policijos pareigūnai nepateisinamai nušovė jų sūnus, bei, kad nebuvo atliktas veiksmingas jų mirties aplinkybių tyrimas, pažeidžiant Konvencijos 2 straipsnį. Paminėtina, kad pareiškėjų sūnūs žuvo, kai policijos pareigūnas panaudojo šaunamąjį ginklą, persekiodamas privataus asmens vairuojamą automobilį, kuriame kaip keleiviai važiavo ir pareiškėjų sūnūs.
Teismas, apibendrindamas teisės į gyvybę panašiose bylose bendruosius principus, pabrėžė, kad mirtį galinti sukelti jėga policijos pareigūnų gali būti panaudota tik kai tai yra „absoliučiai būtina“, t.y. griežtai proporcinga konkrečiomis aplinkybėmis. Be to, Teismas taip pat pabrėžė, kad iš esmės negali būti būtinumo, kai sulaikomas asmuo nekelia grėsmės gyvybei ir nėra įtariamas padaręs smurtinį nusikaltimą, net jei nepanaudojus mirtį galinčios sukelti jėgos būtų prarasta galimybė sulaikyti bėglį.
Teismas šioje konkrečioje byloje nustatė, kad nepertraukiamai ir padrikai šaudydami į automobilį, pareigūnai labai rizikavo nušauti keleivius ir turėjo protingai numatyti šią riziką. Teismas pažymėjo, kad tokia didelė rizika gyvybei gali būti pateisinama tik tada, jei šaudymas būtų naudojamas kaip paskutinė priemonė siekiant išvengti labai aiškaus ir tiesioginio pavojaus, kurį galėtų kelti automobilio vairuotojas, leidus jam pabėgti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vairuotojo veiksmai buvo potencialiai pavojingi, vis dėlto nemanė buvus reikalinga šaudant nedelsiant sustabdyti vairuotoją. Teismas, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų sūnūs buvo nušauti vykstant neplanuotai operacijai, kai policijos pareigūnai turėjo reaguoti nepasiruošę, vis dėlto padarė išvadą, kad rizika automobilio keleivių gyvybėms, nebuvus vairuotojo sukelto tiesioginio pavojaus, o dėl to nebuvus ir automobilio sustabdymo būtinumo, parodo, kad policijos pareigūnai šioje situacijoje elgėsi impulsyviai. Teismas pažymėjo, kad policijos pareigūnų veiksmai rodė neatsargumą naudojant šaunamąjį ginklą, priešingai, nei galėtų būti tikimasi iš teisėsaugos pareigūnų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų sūnų mirtį sukėlė jėgos, neatitinkančios „absoliutaus būtinumo“ reikalavimo, panaudojimas, teisėtai sulaikant asmenį Konvencijos 2 straipsnio 2 (b) dalies požiūriu. Teismas, remdamasis šiais argumentais, dėl pareiškėjų sūnų mirties nustatė materialinį Konvencijos 2 straipsnio pažeidimą.
Nagrinėdamas, ar pareiškėjų sūnų mirties tyrimas buvo veiksmingas, Teismas pažymėjo, kad pareiga saugoti teisę į gyvybę pagal Konvencijos 2 straipsnį pagal prasmę taip pat reikalauja, kad būtų atliktas veiksmingas oficialus tyrimas, jei panaudojant jėgą buvo užmuštas žmogus (procesinis Konvencijos 2 straipsnio aspektas). Tokio tyrimo pagrindinis tikslas yra veiksmingo nacionalinių įstatymų, saugančių teisę į gyvybę, taikymo užtikrinimas, bei tais atvejais, kai su tuo yra susiję valstybės pareigūnai ar institucijos, būtų užtikrinta jų atsakomybė už jų veiksmais sukeltą gyvybės netekimą.
Teismas, apibendrindamas tyrimo veiksmingumo bendruosius principus, nurodė, kad tyrimas turi būti nepriklausomas, prieinamas aukos šeimai, atliekamas skubiai ir pagrįstai operatyviai, bei veiksmingas tuo požiūriu, kad gali būti nustatyta, ar panaudota jėga gali ar negali būti pateisinama konkrečiomis aplinkybėmis, ar nebuvo kaip nors kitaip neteisėta. Tyrimas ar jo rezultatai taip pat turi pasižymėti pakankamu viešumo elementu. Tyrimo išvados turi būti paremtos visų susijusių aspektų išsamiu, objektyviu ir nešališku ištyrimu. Visi tyrimo trūkumai, dėl kurių negalima nustatyti bylos aplinkybių ar atsakingo asmens, vertintini kaip veiksmingumo trūkumas.
Teismas, nagrinėdamas konkrečias bylos aplinkybes, atkreipė dėmesį į tai, kad tyrimas dėl šaudymo teisėtumo pradėtas praėjus beveik dešimčiai mėnesių po įvykio. Teismas taip pat pažymėjo, kad nebuvo vertintos pareigūno jėgos panaudojimo aplinkybės ir teisėtumas. Vairavusio automobilį asmens teisminis procesas neatitiko veiksmingo tyrimo reikalavimo, tuo būdu nebuvo patenkintas skubaus tyrimo atlikimo reikalavimas pagal Konvencijos 2 straipsnį. Teismas nustatė, kad daugelis svarbių įvykio elementų, kurie turėjo būti įvertinti siekiant nustatyti, ar buvo būtina panaudoti mirtį galinčią sukelti jėgą, nebuvo tinkamai išnagrinėti. Toliau Teismas pabrėžė, kad institucijos, atlikdamos tyrimą, rėmėsi tik viena, t. y. policijos, versija. Šie tyrimo trūkumai, ypatingai tyrimo išsamumo ir visapusiškumo nepakankamumas, lėmė tai, kad Teismas padarė išvadą, kad institucijos neatliko veiksmingo gyvybės atėmimo tyrimo, ir konstatavo procesinį Konvencijos 2 straipsnio pažeidimą.
Teismas, pripažinęs dvigubą (ir materialinio, ir procesinio) Konvencijos 2 straipsnio aspektų pažeidimą, priteisė kiekvienam pareiškėjui po 30 000 eurų už visą patirtą žalą.
* Malininas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10071/04)
2008 m. liepos 1 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą byloje Malininas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10071/04), konstatuodamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalies pažeidimą.
Pareiškėjas Malininas kartu su bendrininku buvo nuteisti už pasikėsinimą parduoti didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Ši veika buvo išaiškinta panaudojus nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį, kurį nustatyta tvarka sankcionavo generalinis prokuroras. Pareiškėjas pagal Konvencijos 6 straipsnį Teismui skundėsi, kad buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką ir dėl to buvo neteisingai nuteistas. Pareiškėjas taip pat skundėsi ir dėl to, kad kai kurie įrodymai, susiję su nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio sankcionavimu ir panaudojimu, nebuvo paskelbti teismo proceso metu. Be to, pareiškėjas skundėsi ir dėl tariamo Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą), tačiau Teismas apsiribojo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo svarstymu.
Spręsdamas bylą Teismas vadovavosi byloje Ramanauskas prieš Lietuvą suformuotu provokacijos, pažeidžiančios Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, bei slaptų specialių tyrimo metodų koncepcijų atskyrimu. Teismas dar kartą pažymėjo, kad slaptų specialiųjų tyrimo technikų naudojimas privalo turėti aiškias ribas, o įrodymų rinkimas pareigūnų kurstymo veiksmų pagalba negali būti pateisinamas viešuoju interesu. Priminta, kad kurstymu laikytini pareigūnų veiksmai, kurie neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro subjektui tokią įtaką, kad sukursto jį padaryti nusikaltimą, kuris priešingu atveju nebūtų padarytas, tam, kad būtų įrodyta nusikalstama veika, t. y. surinkti įrodymai ir pradėtas baudžiamasis persekiojimas.
Teismas atsižvelgė į tai, kad šioje byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų anksčiau padaręs nusikalstamų veikų, susijusių su psichotropinėmis medžiagomis. Teismo nuomone, byloje taip pat nebuvo objektyvių ir teismo patikrintų įrodymų, leidžiančių įtarti pareiškėją iki susitikimo su policijos pareigūnu – tariamu pirkėju – platinant ar rengiantis platinti psichotropines medžiagas. Teismas padarė išvadą, kad policijos pareigūno iniciatyva psichotropinių medžiagų pirkimo-pardavimo sandorio metu nebuvo vien tik prisijungimas prie daromos nusikalstamos veikos, tačiau ją išprovokavo, todėl peržengė slaptojo agento veiklos ribas ir laikytina policijos kurstymu.
Vadovaudamasis minėtais argumentais, Teismas konstatavo pareiškėjo teisės į teisingą teismą pažeidimą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl 10 tūkst. eurų neturtinės žalos. Teismas nurodė, kad pats pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankamu ir teisingu neturtinės žalos atlyginimu. Pareiškėjui buvo priteista 1710 eurų bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms atlyginti.
* Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 72596/01)
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. lapkričio 4 d. paskelbė savo sprendimą byloje Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 72596/01), kuriuo pripažino, kad nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis (saviraiškos laisvė), tačiau pripažino Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalies pažeidimą.
Pareiškėja, leidyklos „Metskaitliai“ savininkė, nuo 1995 m. leido kasmetinį „Lietuvio kalendorių“, kuriame buvo apibūdinamos įvairios Lietuvos istorinės datos ir įvykiai. 2000 m. „Lietuvio kalendoriuje“ išspausdintame žemėlapyje tam tikros Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos teritorijos buvo pažymėtos kaip „laikinai okupuotos etninės Lietuvos žemės“. Be to, ekspertai padarė išvadą, kad šiame kalendoriuje yra antisemitinių ir antilenkiškų teiginių, ir kad jame deklaruojama lietuvių viršenybė kitų etninių grupių atžvilgiu. Lietuvos teismai pripažino pareiškėją pažeidus Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214 straipsnį (informavimo produkcijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, gaminimas, laikymas arba platinimas) ir skyrė įspėjimą bei dar neparduoto „Lietuvio kalendoriaus“ tiražo ir priemonių šiam leidiniui pagaminti konfiskavimą.
Nagrinėdamas bylą iš esmės, Teismas sprendė, ar naudojimasis Konvencijos 10 straipsnyje garantuojama saviraiškos laisve buvo apribotas laikantis 10 straipsnio 2 dalyje numatytų teisėtumo sąlygų. Atsižvelgdamas į tai, kad apribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, Teismas vertino, ar jis galėjo būti pateisintas „primygtine socialine būtinybe“, taip pat, ar apribojimas buvo proporcingas tikslui, kurio buvo siekiama (t.y. apginti etninių grupių reputaciją ir teises), ir ar priežastys, nurodytos nacionalinių institucijų, buvo tinkamos ir pakankamos.
Nagrinėdamas „primygtinės socialinės būtinybės“ klausimą, Teismas pastebėjo, kad leidinys sukėlė neigiamas Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos diplomatinių atstovybių reakcijas, ir Lietuvai buvo pateiktos notos. Taip pat priminė Lietuvos pareigas pagal tarptautinę teisę drausti nacionalinės neapykantos propagavimą. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Teismas sutiko, kad vidaus institucijos neperžengė leistinų ribų, nuspręsdamos imtis priemonių prieš pareiškėją.
Spręsdamas dėl pačios priemonės proporcingumo, Teismas priminė, kad paprastai politinius pasisakymus ar debatus visuomenei rūpimais klausimais pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį leidžiama riboti itin siaura apimtimi. Taip pat Teismas pastebėjo, kad bausmės pobūdis ir griežtumas yra svarbūs, vertinant naudojimosi saviraiškos laisve apribojimo proporcingumą. Teismo manymu, konfiskavimas laikytinas pakankamai griežta priemone. Kita vertus, atsižvelgta į tai, kad pareiškėjai neskirta bauda, kuri buvo numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214 straipsnyje.
Vertindamas visas aplinkybes, Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai taikyta administracinė nuobauda buvo proporcinga siekiamam teisėtam tikslui, ir kad nacionalinių teismų nurodytos priežastys, pagrindžiančios apribojimą, buvo pakankamos ir tinkamos.
Nagrinėdamas skundą dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo, Teismas atsižvelgė į tai, kad nors pareiškėjai taikyta sankcija buvo įspėjimas ir neparduotų „Lietuvio kalendoriaus“ egzempliorių ir priemonių šiam leidiniui gaminti konfiskavimas, tačiau pats taikytas straipsnis numatė baudą nuo 1 iki 10 tūkstančių litų. Remdamasis savo suformuota praktika, Teismas padarė išvadą, jog klausimas dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą šioje byloje yra baudžiamojo pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas pagal 6 straipsnio 3 dalį, numatančią, inter alia, teisę apklausti liudytojus. Teismas konstatavo, kad dėl to, jog nebuvo patenkintas pareiškėjos prašymas apklausti ekspertus, pateikusius politinio, bibliografinio, psichologinio ir istorinio pobūdžio rašytines išvadas byloje, buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Pareiškėja šioje byloje reikalavo 2 285 050 eurų turtinei ir 2 000 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teismas, darydamas išvadą, kad nėra priežastinio ryšio tarp tariamai patirtos turtinės žalos ir konstatuoto Konvencijos pažeidimo, nepriteisė turtinės žalos atlyginimo. Dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo Teismas priteisė 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
* Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)
2008 m. lapkričio 18 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kuriame pripažino Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 (kankinimo uždraudimas) ir 8 (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) straipsnių pažeidimus.
Pareiškėjas Savenkovas pagal Konvencijos 3 straipsnį Teismui skundėsi dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bei Vilniaus 2-uosiuse pataisos namuose. Skundą dėl sąlygų Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose Teismas atmetė kaip aiškiai nepagrįstą. Vis dėlto, spręsdamas dėl bylos esmės, Teismas pripažino, jog sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kuriame pareiškėjas buvo kalinamas nuo 1999 m. rugsėjo 20 d. iki 2000 m. spalio 27 d. (1 metus), buvo žeminančios žmogaus orumą. Pabrėžtina, kad šioje byloje Teismas atsižvelgė į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 2000 m. rugpjūčio 4 d. ataskaitą. Joje nurodyta, jog Komiteto apsilankymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu 2000 metais vienam asmeniui tekdavę 1,3 m² kameros ploto (2004 metais dar mažiau – 1,16 m²). Be to, kamerose buvo atviri tualetai, neužtikrinantys privatumo. Tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas 23 valandas per parą, negalėjo dirbti ar lavintis. Pažymėtina, kad tai jau antras atvejis, kada Lietuva pripažinta pažeidusi Konvencijos 3 straipsnį dėl sąlygų tardymo izoliatoriuose. Byloje Karalevičius prieš Lietuvą 2005 m. balandžio 7 d. sprendime Teismas jau buvo, be kita ko, konstatavęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus perpildymo bei šį esminį veiksnį papildančių kitų antisanitarinių sąlygų.
Pareiškėjas skundėsi ir dėl daugelio kitų tariamų Konvencijos pažeidimų, tačiau Teismas juos pripažino nepriimtinais. Pareiškėjas skundėsi, kad jo kardomasis kalinimas buvo neteisėtas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, o baudžiamasis procesas, kurio metu jis buvo nuteistas už plėšimą, neteisėtą šaudmenų laikymą, užpuolimą ir mėginimą pabėgti, bei procesas administraciniuose teismuose tariamai neatitiko Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą teismą) reikalavimų. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad buvo pažeisti Konvencijos 8 (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) bei 9 (minties, sąžinės ir religijos laisvė ) straipsniai, nes jam nebuvo leista matytis su artimaisiais bei susitikti su šventiku. Pareiškėjo manymu, jis buvo nuteistas dėl savo veiklos Baltarusijos jaunimo sąjungoje, kalinimo įstaigose jam nebuvo duota laikraščių ir knygų, taip pat informacijos apie kalinimo sąlygas, o Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose jis tariamai negalėjo dalyvauti socialinėje ir švietimo veikloje. Tai, pareiškėjo nuomone, pažeidė jo saviraiškos ir asociacijos laisves, numatytas Konvencijos 10 bei 11 straipsniuose, bei teisę į mokslą, garantuotą Pirmojo protokolo 2 straipsnyje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tokiu būdu pagal Konvencijos 17 straipsnį buvo tariamai piktnaudžiaujama teisėmis ir pažeista jo nuosavybės apsauga (Pirmojo protokolo 1 straipsnis). Pareiškėjas skundėsi ir pagal Konvencijos 13 straipsnį, kad neturėjo veiksmingos teisinės gynybos priemonės teismams atsisakius nagrinėti jo skundus dėl drausminių nuobaudų, paskirtų jam kalint Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose. Galiausiai, remdamasis Konvencijos 14 straipsniu (diskriminacijos uždraudimas), pareiškėjas skundėsi, jog buvo diskriminuojamas dėl kalbos, etninės kilmės, turtinės padėties bei kalinio statuso. Visus aukščiau nurodytus pareiškėjo skundus Teismas pripažino aiškiai nepagrįstais.
Pareiškėjas reikalavo 2 milijonų eurų neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Konvencijos 41 straipsnį Teismas skyrė 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjui taip pat priteista 500 eurų bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms atlyginti.
* Švenčionienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 37259/04)
Byloje Švenčionienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 37259/04) 2008 m. lapkričio 18 d. Teismas konstatavo Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalies pažeidimą.
Pareiškėja šioje byloje skundėsi, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo jos bylą jai nedalyvaujant, tinkamai nepranešęs apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Kauno apygardos teismas išsiuntė pranešimus apie teismo posėdį pareiškėjai ir jos advokatei, tačiau pareiškėjai skirtas pranešimas buvo išsiųstas klaidingu adresu.
Nagrinėdamas bylą Teismas rėmėsi savo praktikoje suformuotais proceso rungtyniškumo ir šalių lygiateisiškumo principais, kuriuos apima Konvencijoje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Šie principai užtikrina, kad šalims būtų suteikiamos vienodos galimybės pristatyti savo bylą teisme, susipažinti ir ginčyti visus įrodymus pateiktus byloje, taip pat, kad nė vienai šaliai nebūtų suteiktas nepagrįstas pranašumas kitos šalies atžvilgiu. Vertindamas šių principų taikymą šioje byloje Teismas konstatavo, kad tinkamai neinformavus pareiškėjos apie bylos nagrinėjimą ji neturėjo galimybės pateikti savo argumentų ir susipažinti su kitos šalies pateiktais įrodymais. Teismo nuomone, padėtį blogina ir tai, kad atsakovas dalyvavo teismo posėdyje ir turėjo galimybę pasisakyti dėl bylos esmės.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmesdamas pareiškėjos kasacinį skundą teigė, kad pareiškėja pati turėjo pareigą rūpintis proceso skatinimu ir eiga, ir tuo būdu sužinoti apie teismo posėdį, taip pat, kad pranešimo įteikimas atstovui galėjo būti pripažintas tinkamu pranešimu pačiam byloje dalyvaujančiam asmeniui ir, galiausiai, kad pareiškėja nenurodė bylai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų lėmę kitokio sprendimo priėmimą apeliacinės instancijos teisme. Teismas atmetė šiuos argumentus kaip nepagrįstus, teigdamas, kad nors proceso efektyvumas ir koncentracija yra svarbios siekiamybės, jos jokiu būdu negali būti suprantamos kaip paneigiančios šalių lygiateisiškumo principą. Dėl argumento, kad buvo informuota pareiškėjos atstovė, Teismas pastebėjo, kad advokatė buvo įgaliota atstovauti tik pirmosios instancijos teisme ir, matydama, kad pranešimas adresuotas ir pareiškėjai, galėjo manyti, kad jai buvo tinkamai pranešta apie proceso vietą ir laiką. Teismas nesiėmė spręsti, ar pareiškėja galėjo pateikti įrodymų apeliacinėje instancijoje, kurie būtų nulėmę kitokią bylos baigtį, tačiau pabrėžė, kad šiuo atveju daug svarbesnis yra pasitikėjimo teisminėmis institucijomis klausimas, kuriuo viena iš sudėtinių dalių yra žinojimas, kad dėl kiekvieno dokumento esančio byloje bus galima pareikšti savo nuomonę. Nors Teismas šioje byloje konstatavo teisės į teisingą teismą pažeidimą, vis dėlto pripažino, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostata, numatanti, jog byla apeliacinėje instancijoje gali būti nagrinėjama ir nedalyvaujant vienai iš šalių, jei ji buvo tinkamai informuota, iš esmės neprieštarauja Konvencijai.
Teismas pareiškėjai priteisė 2800 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
* Jucius ir Juciuvienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 14414/03)
Byloje Jucius ir Juciuvienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 14414/03) 2008 m. lapkričio 18 d. Teismas pripažino Konvencijos 8 (teisė į šeimos gyvenimo gerbimą) straipsnio pažeidimą.
Šioje byloje pareiškėjai pagal Konvencijos 8 straipsnį Teismui skundėsi, kad Lietuvos teismų sprendimais, kuriais jų dukterėčių (R.Š. ir D.Š.), iki tol trejus metus gyvenusių su pareiškėjais, globa buvo paskirta mergaičių seneliams, buvo pažeista pareiškėjų teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.
Mergaičių seneliai iš tėvo pusės į Lietuvos teismus kreipėsi po to, kai 1999 m. abiejų tėvų netekusių nepilnamečių seserų R.Š. ir D. Š. laikinaisiais globėjais buvo paskirti pareiškėjai (pirmasis pareiškėjas yra mergaičių motinos brolis). Pirmąja instancija mergaičių bylą išnagrinėjo Mažeikių rajono apylinkės teismas, kurio 2002 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu abiejų mergaičių nuolatiniais globėjais buvo paskirti jų seneliai, bylą apeliacine tvarka 2002 m. lapkričio 4 d. išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjus Mažeikių rajono apylinkės teismo minėtam sprendimui, R.Š. liko gyventi pareiškėjų šeimoje. R.Š. kategoriškai atsisakius vykti gyventi pas senelius, 2004 metais mergaičių globos nustatymo nagrinėjimas buvo atnaujintas ir Lietuvos teismai, pakartotinai išnagrinėję šią bylą, nusprendė atsižvelgti į našlaitės R.Š. išsakytą norą gyventi su pareiškėjais, tuo tarpu jos sesers (D.Š.) globą nuspręsta palikti seneliams (galutinis sprendimas – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartis).
Teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas šią bylą vertins tik pirminį procesą dėl mergaičių globos nustatymo, kurio metu abiejų mergaičių globėjais buvo paskirti jų seneliai iš tėvo pusės. Teismas pripažino, kad tokiais teismų sprendimais buvo įsikišta į pareiškėjų šeimos gyvenimo gerbimą, nes po Mažeikių rajono apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 28 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2002 m. lapkričio 4 d. sprendimų D.Š. apgyvendinus pas senelius nutrūko santykiai tarp jos ir pareiškėjų, o pareiškėjų santykiuose su R.Š. nebuvo teisinio tikrumo (iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 6 d. nutarties). Teismas pažymėjo, kad tokio sprendimo, kuriuo įsikišama į šeimos gyvenimo gerbimą, priėmimas turi būti teisingas, priešingu atveju nebūtų užtikrinta tinkama Konvencijos 8 straipsnio ginamų interesų apsauga. Tai pažymėjęs Teismas konstatavo, kad pirmiausia šioje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjai turėjo galimybę pakankamai aktyviai dalyvauti sprendimo dėl mergaičių globos nustatymo priėmimo procese, nes kitaip, Teismo manymu, būtų pažeista jų teisė į šeimos gyvenimo gerbimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byla dėl mergaičių globos nustatymo apeliacine instancija Šiaulių apygardos teisme buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka – pareiškėjams nedalyvaujant. Atsižvelgdamas į tai, kad Šiaulių apygardos teismas iš esmės turėjo spręsti fakto klausimą – kam suteikti mergaičių nuolatinę globą, ir tai, jog šis procesas turėjo esminę reikšmę pareiškėjams, Teismas pažymėjo, kad šis klausimas negalėjo būti tinkamai išspręstas remiantis vien byloje esančia medžiaga. Teismo manymu, toks apeliacinis procesas nelaikytinas teisingu. Taigi Teismas, padaręs išvadą, kad pirminis procesas, kuriuo buvo išspręsti mergaičių globos ir pareiškėjų bendravimo su jomis klausimai neužtikrino pakankamos pareiškėjų teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apsaugos, šioje byloje konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjai šioje byloje reikalavo 100000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Konvencijos 41 straipsnį Teismas jiems bendrai skyrė 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimui.
* Armonas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36919/02) ir Biruk prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 23373/03)
Bylose Biruk prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 23373/03) ir Armonas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36919/02) m. lapkričio 18 d. Teismas pripažino, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus gyvenimo gerbimą). Pareiškėjai savo dar 2002 m. ir 2003 m. pateiktuose skunduose rašė, kad buvo pažeista jų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, garantuojama Konvencijos 8 straipsnyje. Jie rėmėsi tuo, kad 2001 m. sausio 31 d. „Lietuvos Ryte“ išspausdintame straipsnyje buvo atskleisti duomenys apie pareiškėjų medicininę diagnozę (ŽIV) ir daromos nuorodos į tam tikrus jų seksualinio gyvenimo aspektus. Lietuvos teismuose, vadovaujantis tuo metu galiojusios Visuomenės informavimo įstatymo redakcijos 54 straipsnio (Moralinės ir materialinės žalos atlyginimas) 1 dalimi, numačiusia, kad neturtinės žalos atlyginimas negali viršyti 10 000 litų (esant tyčiai, minėta suma galėjo būti padidinta, bet ne daugiau kaip 5 kartus), pareiškėjams buvo priteista po 10 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Teismai konstatavo, kad „Lietuvos ryto“ veiksmuose, paskelbiant informaciją, nebuvo tyčios, todėl atitinkamai nebuvo pagrindo didinti priteistiną sumą. Pastebėtina, kad nei Civilinis kodeksas, įsigaliojęs nuo 2001 m. liepos 1 d., nei nauja 2006 m. liepos 11 d. Visuomenės informavimo įstatymo redakcija, neberiboja neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Teismas šiose bylose atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos teisė numatė konfidencialios informacijos apsaugą ir į tai, kad Lietuvos teismai priteisė pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą. Vis dėlto Teismas sprendė, ar šis atlyginimas buvo proporcingas patirtai žalai ir ar valstybė, numatydama neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribą, įvykdė savo pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį. Teismo nuomone, savaime įstatyme numatytos neturtinės žalos atlyginimo ribos nėra nesuderinamos su valstybės pozityviosiomis pareigomis pagal minėtą straipsnį. Vis dėlto Teismas konstatavo, kad šiuo ypatingo piktnaudžiavimo spaudos laisve atveju, griežtas įstatyminis teismų laisvės, atitaisant žalą ir atgrasant tokių piktnaudžiavimų pasikartojimą, apribojimas, neužtikrino pareiškėjams apsaugos, kurios jie teisėtai galėjo tikėtis pagal Konvencijos 8 straipsnį.
Pareiškėja G. Biruk reikalavo 40 000 litų, o pareiškėjas L. Armonas – 90 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Teismas abiem pareiškėjams priteisė po 6 500 eurų.
* Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03)
2008 m. gruodžio 16 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą byloje Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03), kuriame pripažino Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimą.
Šioje byloje pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 8 straipsniu, Teismui skundėsi, kad 2003 m. lapkričio mėnesį jį išsiuntus iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžano Respubliką buvo pažeista pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą. Iki jo išsiuntimo pareiškėjas gyveno Lietuvoje su savo sutuoktine ir dviem nepilnametėmis dukterimis, Lietuvos Respublikos pilietėmis.
Teismas pažymėjo, kad valdžios institucijų atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir paskesnis jo išsiuntimas iš Lietuvos buvo grindžiami išimtinai Valstybės saugumo departamento išvada su žyma „slaptai“ apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tačiau pareiškėjas su šios išvados turiniu nagrinėjant administracinę bylą dėl jo išsiuntimo niekada nebuvo supažindintas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nacionalinės institucijos, anksčiau nagrinėjusios pareiškėjo praeities faktus, nenustatė priežasčių, dėl kurių jam neturėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Be to, Teismas atkreipė dėmesį į stiprius pareiškėjo žmonos socialinius ir kultūrinius ryšius su Lietuva ir į tai, kad šioje šalyje gimė ir visą laiką gyveno jo dukterys. Todėl Teismas, vertindamas pareiškėjo išsiuntimo būtinumą ir proporcingumą Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies požiūriu, padarė išvadą, kad minėtas įsikišimas į pareiškėjo teisę į jo šeimos gyvenimo gerbimą nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje ir konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjas reikalavo 10000 litų turtinės ir 50000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Konvencijos 41 straipsnį Teismas pareiškėjui skyrė 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjui taip pat priteista 700 eurų bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms atlyginti.
* Norkūnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 302/05) bei Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 16013/02)
2009 m. sausio 20 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimus bylose Norkūnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 302/05) ir Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 16013/02), kuriuose pripažino Lietuvą pažeidus Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalį dėl per ilgos pareiškėjų bylų nagrinėjimo trukmės.
Abiejose bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nepripažino, jog Lietuvoje pareiškėjai būtų turėję veiksmingą teisinės gynybos priemonę dėl pernelyg ilgos jų bylų nagrinėjimo trukmės pareiškimų Teismui pateikimo metu (A. Četvertakas kreipėsi į Teismą 2002 m., V. Norkūnas – 2004 m.), nes pirmieji Lietuvos teismų praktikos pavyzdžiai, kai asmeniui buvo priteistas žalos atlyginimas už per ilgą bylos nagrinėjimo trukmę, atsirado vėliau. Todėl Teismas pripažino pareiškėjų skundus dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies tariamų pažeidimų priimtinais ir išnagrinėjo juos iš esmės.
Byloje Norkūnas prieš Lietuvą pareiškėjas skundėsi dėl ilgos baudžiamosios bylos, kurioje jis buvo kaltinamas ir nuteistas dėl sukčiavimo, nagrinėjimo trukmės. Teismas pažymėjo, kad laikotarpis, kuris turi būti įvertintas šioje baudžiamojoje byloje, prasidėjo 1997 m. sausio 20 d., kai buvo priimtas nutarimas areštuoti pareiškėjo banko sąskaitas (nors kaltinimai jam buvo pareikšti tik 2000 m. kovo 31 d.), ir truko iki 2004 m. birželio 15 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį – t. y. beveik septynerius metus ir penkis mėnesius.
Išnagrinėjęs skundą iš esmės, Teismas pažymėjo, kad byla buvo sudėtinga, atsižvelgiant į joje dalyvavusių asmenų skaičių, vieno iš kaltinamųjų ligą, taip pat į tai, kad pareiškėjas buvo kaltinamas finansinio pobūdžio nusikaltimo padarymu. Teismas pastebėjo, kad bylos nagrinėjimo trukmė negali būti priskirta vien Lietuvos institucijų atsakomybei, atsižvelgiant į tai, kad kai kurie byloje dalyvaujantys asmenys neatvykdavo į teismo posėdžius, buvo būtina skirti medicininę ekspertizę. Vertindamas institucijų elgesį, Teismas ypač pabrėžė tą faktą, kad nuo pareiškėjo banko sąskaitų areštavimo iki kaltinimų jam pareiškimo praėjo treji metai, taip pat tai, kad ikiteisminis bylos tyrimas ir teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko beveik šešerius metus ir devynis mėnesius. Teismas nusprendė, kad bylos nagrinėjimo trukmė neatitiko „įmanomai trumpiausio“ bylos nagrinėjimo reikalavimo, todėl buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Pagal Konvencijos 41 straipsnį pareiškėjui buvo skirtas 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimas (nors pareiškėjas reikalavo 40000 eurų turtinės ir 10000 eurų neturtinės žalos atlyginimo) ir 725 eurai bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms atlyginti.
Byloje Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pareiškėjas skundėsi dėl tariamai pernelyg ilgo civilinio proceso, kuriame buvo spręstas jo nuosavybės (žemės ir patalpų) klausimas. Kaip pareiškėjai prie šio skundo prisijungė ir pareiškėjo tėvai. Tačiau Teismas sutiko su Vyriausybės prieštaravimu, kad antroji ir trečiasis pareiškėjai šioje byloje, kurie nebuvo civilinio proceso šalys, negali būti laikomi Konvencijos pažeidimo aukomis pagal Konvencijos 34 straipsnį. Dėl šios priežasties Teismas, vadovaudamasis Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalimis, atmetė jų skundus kaip nesuderinamus ratione personae.
Teismas pastebėjo, kad nors civilinis procesas buvo pradėtas 1994 m. liepos 18 d., vertintinas laikotarpis prasidėjo tik 1995 m. birželio 20 d., kai Lietuvai įsigaliojo individualios peticijos teisė. Skundžiamas laikotarpis baigėsi 2001 m. spalio 10 d., Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį. Taigi procesas trijų instancijų teismuose truko beveik šešerius metus ir keturis mėnesius.
Teismas pažymėjo, kad procese dalyvavo daug šalių, dėl ko procesas laikytinas sudėtingu. Tačiau buvo konstatuota, kad proceso uždelsimą lėmė nacionalinių institucijų klaidos bei inertiškumas. 1995 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apygardos teismas bylą grąžino pakartotiniam nagrinėjimui dėl daugelio trūkumų, už kuriuos buvo atsakingas pirmosios instancijos teismas. Be to, 1998 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismas antrąkart panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą pakartotiniam nagrinėjimui dėl įvairių procesinių trūkumų bei dėl to, kad šis teismas nenustatė kai kurių bylos aplinkybių ir nesurinko kai kurių įrodymų. Teismas nusprendė, kad civilinio proceso trukmė buvo pernelyg ilga, dėl ko buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Pagal Konvencijos 41 straipsnį pareiškėjui buvo skirtas 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimas (nors pareiškėjas reikalavo 585 000 litų turtinės ir 1 205 000 litų neturtinės žalos atlyginimo) ir 113 eurų vertimo išlaidoms atlyginti.
Šaltinis: Teisingumo ministerija |
